Šiemet meno rinka suintensyvėjo. Tiesa, vasarą tradiciškai jaučiamas pirkimų štilis, tačiau žmonių nuotaikos pozityvesnės.

Nebebijoma atverti piniginės meno kūriniams, kurie lyg ir nėra pirmo būtinumo pirkiniai, įsigyti. Tačiau žmonės vienareikšmiškai dairosi vertingesnių dalykų, nesivadovauja momentiniais patiko-perku impulsais.

Meno kūrinių aukcionus rengiame ketvirtus metus. Visą tą laiką stebėjome, kaip meno rinka bręsta, auga konkurencija, lavėja pirkėjų skonis ir poreikiai.

Ištikimiausi meno pirkėjai yra vadinamoji „aukštesnioji vidurinioji klasė“ – teisininkai, advokatai, gydytojai, verslininkai. Tai yra žmonės, kurie turi supratimą apie meną, juo domisi, jį renka, reguliariai seka meno pasaulio naujienas bei turi finansinių resursų menui įsigyti. Tai žmonės, kuriems meno kūrinių draugija yra įprasta aplinka, it oras, ir kurie tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo be meno (plačiąja prasme – dailės, muzikos, literatūros, kino, teatro) – jie, manau, ir yra tikrasis elitas.

Meno kūrinių pirkėjas Kaune ir Vilniuje nesiskiria. Tiek sostinės gyventojai, tiek kauniečiai dažnai savo kolekcijas renka stiprioje Kauno meno mokyklos tradicijų nostalgijos įtakoje. Ypač senoji Kauno inteligentija išlaikiusi nepaprastai rafinuotą meninį skonį, gebėjimą skirti tikrus ir dirbtinius dalykus. Tačiau vilniečių perkamoji galia yra didesnė.

Kas labiausiai perkama? Tradiciškai tapyba lyg ir labiau vertinama, tačiau labai aiškiai stebimas kitų meno technikų, išraiškos priemonių populiarumo augimas.

Prieš trejus metus surengtame pirmajame aukcione pardavėme tris meno kūrinius, o gegužę vykusiame XIII-ajame jų parduota 40. Meno kūriniams įsigyti šio aukciono dalyviai išleido per 100 tūkst. litų. Brangiausiai – už  15 tūkst. litų –šiame aukcione parduota Vinco Kisarausko drobė „Sėdintis riteris.“ Tačiau svarbiausia ne kiek darbų parduodama, o tai, kad aukcionai tampa reguliarūs.