Kaip rodo zondo „Cassini“ surinkti duomenys, Saturno mėnulyje Titane esančios kopos ne tik labai įvairuoja savo formomis – jų struktūra yra stulbinamai panaši į Žemės dykumose plytinčius smėlynus.

Žinoma, tuo Žemės bei Titano kopų panašumai ir baigiasi. Mat beveik 100 metrų aukščio ir apie pusantro kilometro pločio titaniškieji barchanai yra sudaryti ne iš smėlio, o iš sušalusių angliavandenilių (kurie, beje, sudaro žemiškąją naftą). Iš viso Titane kopos dengia maždaug 4 mln. kvadratinių mylių teritoriją – tai apytiksliai prilygsta JAV sausumos teritorijai. Kopų struktūra gali padėti mokslininkams perprasti miglotojo palydovo klimatinius ir geologinius ypatumus.

„Cassini“ Žemėn parsiųstos nuotraukos byloja, jog Titano kopos sugula į struktūras, analogiškas žemiškosioms smėlio kopoms. Kopų laukai yra antras iš labiausiai paplitusių Titano kraštovaizdžio elementų – Saturno palydove skaičiumi jas lenkia tik vienodos Titano lygumos. Iš to galima šį tą numanyti apie Titano aplinkos ypatumus.

Nors ir panašios savo forma, Titano kopos Nambijoje ar Arabijos pusiasalyje plytinčias žemiškąsias smėlio kopas gerokai pranoksta dydžiu – lyginant su mūsų planetos smėlio kopomis, jos ten yra tiesiog gigantiškos. Kitaip tariant, titaniškiosios ir yra titaniškos. Šimtus kilometrų besidriekiančios kopų kalvos aukščiu neretai siekia 100 metrų. Įdomiausia yra tai, jog Titano kopų dydis ir užimami plotai labai varijuoja, o tai šį tą sako apie aplinką, kurioje jos susiformavo.

NASA Reaktyvinių procesų laboratorijos (Kalifornija, JAV) ekspertė Elis Le Gol (Alice Le Gall) su bendradarbiais analizavo zondo „Cassini“ zondo duomenis ir priėjo išvadą, jog Titano kopų dydį sąlygoja bent du veiksniai – aukštis virš jūros lygio ir geografinė platuma. Aukščiau iškilusios kalvos yra smulkesnės ir labiau atsiskyrusios nuo kitų kopų masyvų.

Medžiaga, iš kurių sudarytos Titano kopos, plyti palydovo žemumose. Planetologai mano, jog Titano smėlis sudarytas ne iš silikatų, o iš grynųjų angliavandenilių, kurių apstu Titano atmosferoje. Kaip susidarė maždaug 1 mm skersmens smiltelės, mokslininkai kol kas paaiškinti negali.

Geografinės platumos faktorius lemia, jog „smėlio“ kopos Titane driekiasi tik pusiaujo regione, tarp trisdešimtųjų šiaurės ir pietų platumos lygiagrečių. Šiauriniame pusrutulyje kopos būna ne tokios didelės apimties. E. Le Gol su kolegomis tai sieja su elipsine Saturno orbita.

Kiekvienas metų laikas Titane trunka maždaug septynerius žemiškuosius metus. Nežymiai elipsinė Saturno orbita reiškia, jog pietiniame Titano pusrutulyje vasaros būna trumpesnės, tačiau intensyvesnės. Tad tikėtina, jog pietinio pusrutulio regionai yra sausesni. Kuo sausesnės smiltys, tuo lengviau vėjai iš jų formuoja kopas.

„Mes manome, jog drėgmės šiauriniame Titano pusrutulyje būna daugiau, - pasakoja E. Le Gol. – Tad smiltys ten mažiau mobilesnės, o kopų darybos procesai ten vyksta sunkiau.“

Tokioms prielaidoms palankus ir faktas, jog Titano jūros bei ežerai geografinės platumos atžvilgiu pasiskirstę asimetriškai – skysto etano ir metano telkinių daugiausiai aptinkama šiauriniame palydovo pusrutulyje.