Gęstant Maidano liepsnoms Kijeve, revoliucinio laužo žarija, pučiama geopolitinio vėjo iš Šiaurės Rytų, įžiebė sukilimą Ukrainos Donbaso regione. Konfliktas Rytų Ukrainoje tapo tikru galvos skausmu ne tik Ukrainos valdžiai, bet ir pasaulio bendruomenei.

"Kaip rodo istorinė patirtis, demokratinės valstybės nepasiruošusios staigioms fašistinių jėgų atakoms", – reaguodamas į menkas Vakarų ir Europos šalių sankcijas Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje, sako politikas, akademikas Leonidas Donskis.

Ukraina, per kurią driekiasi tektoniniai lūžiai tarp politinių polių, vertybiniu lygiu tapo ES bei Rusijos interesų mūšio lauku. Industrinis regionas atsidūrė kryžkelėje tarp Kijevo valdžios, žengiančios į daug kam nepažįstamą, baugią Europą, ir donbasiečiams gerai pažįstamos Rusijos.

Po šalies prezidento Petro Porošenkos pasiūlytų 10 dienų paliaubų regione vėl įsiplieskė aktyvūs susirėmimai tarp separatistų ir Ukrainos pajėgų. Nesėkmingo taikos plano – reveranso demokratinėms vertybėms – metu sukilėliai buvo raginami sudėti ginklus mainais į amnestiją.

Donbaso išskirtinumai

Norint suprasti šio konflikto gylį bei priežastis privalu apibrėžti Donbaso regiono socialinius bei kultūrinius išskirtinumus.

Donecko baseino – Donbaso – sritis vienija Donecko, Luhansko rajonus Ukrainoje, bei Rostovo – Rusijoje. Ukrainos regione jame gyvena apie 5 mln. žmonių.

Šimtametis industrinis regionas visais laikais vaidino svarbų vaidmenį tiek Ukrainos vidaus, tiek buvusios Sovietų Sąjungos ekonomikoje, metalurgijos bei anglies pramonėje. Akmens anglies bei plieno turtingoje srityje susiformavo ypatingas darbininkų sluoksnis.

Šis politiškai pasyviausiu laikomas Ukrainos regionas šiandien vėl prisimena savo tapatybę bei garsiai svarsto ateities geopolitinius prioritetus. Po Luhanske įvykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos, kurio nepripažino nė viena proeuropietiška šalis, sukilėlių valdžia pasiskelbė nepriklausoma Luhansko liaudies respublika (LLR). Šiuo pavyzdžiu pasekė ir okupuoto Donecko administracija.

Pažinti kitokią Ukrainą

Apsilankius kariaujančiame Luhanske, Ukrainos ženklų nematyti. Nors regionas pasiskelbė esąs nepriklausomas, tačiau nepriklausomybė panašesnė į flirtą su kaimyne Rusija. Kita vertus, pusę milijono gyventojų turintis Luhansko miestas šiandien beveik tuščias. Daugybė žmonių, ypač palaikančių vienybę su Ukraina, dėl aplinkos spaudimo bei savo saugumo paliko namus ir laikinai persikėlė į saugesnius šalies miestus.

Jei per Maidano judėjimą visi pašiepė buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių bei Rusiją, Donbase viskas atvirkščiai: čia žarstomasi kaltinimais Kijevo valdžiai ir tyčiojamasi iš Amerikos ir ES. Mieste mirga daugybė piešinių ant sienų bei plakatų šia tema. Ant Ukrainos vėliavų trafaretų užpurškiamos svastikos.

"Donbase yra ne tik anglies bei metalo, čia apstu ir kultūrinės bei techninės inteligentijos, menininkų. Tačiau beveik visi jie jau išvyko. Nieko keisto, jog Donbaso inteligentija aktyviai reiškėsi per Maidano įvykius Kijeve", – pasakoja 24 metų ukrainietė Marta.

Simpatiška mergina – bendrakeleivė iš traukinio Kijevas-Luhanskas. Jos stotelė – gimtasis šachtininkų miestelis Komunarskas, esantis šalia Luhansko. "Kai sustosime mano stotelėje, privalai išlipti kartu ir pamatyti, kaip atrodo ši vieta", – primygtinai prašo Marta.

Artėjant prie miestelio nosį ima riesti sieros kvapas, o pats Komunarskas primena milžinišką gamyklą: kilometrai išsiraizgiusių vamzdžių ir pro dulkių debesis besiskverbiantys ugnies šviesų blyksniai.
Kartu su kvapą gniaužiančiu tvaiku traukinį pasitinka ir automatais ginkluoti LLR kariai, tokiais pat niūriais veidais. Traukinys patikrinamas.

Šeima, vaikai, mašina

Kijeve įgijusi vadybininkės specialybę Marta ir pasiliko sostinėje. Dėl pastarojo laiko politinių įvykių ji susipyko su artimaisiais ir net mama, tad po mėnesio pertraukos, į savo gimtąjį miestą vyksta susitaikyti.

"Artimieji, draugai ir pati mama mane kaltino, jog palaikau Kijevo valdžią ir europietišką vieningą Ukrainą. Buvau mamos apkaltinta išdavyste ir paprašyta nebeskambinti. Po mėnesio tylos, važiuoju pasimatyti", – skaudžią istoriją – akivaizdų įrodymą, kad politika suskaldė ne tik šalį, bet ir šeimas, – pasakoja mergina.

Į dvi stovyklas pasidalijusią Ukrainą simbolizuoja ir pats traukinys. per keliolika valandų trunkančią kelionę viename vagone sėdintys žmonės atsargiai tikrina vieni kitų politines pažiūras ir į klausimus "kaip vertinate šiandieninę krizę" atsako su abstrakčiu saugikliu. Naktį, sustojus vienoje stotelėje, pasigirsta muštynių riksmas ir kaltinimai fašizmu.

Sutikta pašnekovė atvira: dauguma jos draugų šiuo metu, kaip ir jų tėvai bei seneliai, dirba pramonėje. Visas miesto gyvenimas priklauso nuo gamyklos. Žmonės čia turi tris svajones: santuoka, vaikai ir mašina.

"Dauguma mano draugų džiaugiasi įvykdę savo "planą". Jų kasdienybė atrodo taip: po juodo ir ypač rizikingo darbo, nusiplovus suodžius išgerti 100 gramų, pažiūrėti televizorių ir eiti miegoti prieš sunkią rytojaus darbo dieną", – Marta neslepia, kad Kijeve, kurio taip bijo gimtajame mieste pasilikę jos bendraamžiai, ji pamatė kitokį gyvenimą.

Izoliuoti ir išsigandę

Iš Donecko kilusi socialinių mokslų daktarė Oksana Michejeva pastebi, jog Donbaso regionui būdingas pasyvumas bei vadinamoji akvariumo mąstysena. Žmonės gyvena  izoliuoti nuo socialinės ir bet kokios kitos informacijos.

"Politinis pasyvumas susijęs su baime reikšti savo poziciją. Smulkusis ir vidutinis verslas Donbase niekuomet nebuvo įsibėgėjęs. Beveik visi gyventojai priklauso griežtai suskirstytai hierarchijai ir dirba stambiose įmonėse arba korporacijose, tad jiems daroma drausminė įtaka", – pasyvumo priežastis aiškina mokslininkė.

Šio regiono žmonėms būdingas sėslumas – dauguma Donbaso gyventojų nebuvo išvykę į "europietišką" užsienį. Per vasaros atostogas populiariausias poilsio maršrutas – Rusijos ar Ukrainos Juodosios jūros kurortai. Tai sietina su įtemptais darbo santykiais ir žema rajono ekonomika, o šiandien – dar ir pasėta diskriminacijos baime.

Martos iš Komunarsko nuomone, viena pagrindinių jos gimtojo regiono problemų – švietimo stoka. Donbaso ekonominė ašis – iškasenos ir metalo pramonė, jaunas žmogus yra ugdomas konkrečiai šiam darbui. Po vidurinės mokyklos yra stojama į profesinę mokyklą ir siekiama techninio išsilavinimo, reikalingo dirbti gamykloje. Šachtininkams dar paprasčiau: rengiami 10 dienų kursai, kuriuose įgyjama bazinių žinių dirbti žemiausios grandies šachtininku.

Kita švietimo problema – tai Ukrainos kalbos, istorijos bei literatūros neišmanymas. "To mokoma labai atmestinai. Čia daugiau dėmesio skiriama rusų literatūrai ir gramatikai. Po mokyklos kuklinausi kalbėti ukrainietiškai ir beveik nepažinojau mūsų šalies literatūros, priešingai nei Rusijos", – pasakoja Marta. Anot jos, namuose kalbėti ukrainietiškai yra tarsi gėda.

Donbaso tapatybė

"Mes – donbasiečiai, mes – darbo liaudis, mes – kazokai", – taip save apibūdina kariniame įtvirtinime, šalia Luhansko stanicos, sutiktas atsargos karininkas, pensininkas Ivanas. Jo kalboje nėra žodžio "ukrainietis".

Donbaso tapatybę buvo ypač mėgstama priminti Regionų partijos ir jų lyderio – Viktoro Janukovyčiaus, kilusio iš Žukovkos kaimo Donecko rajone, valdymo laikotarpiu.

Tačiau, kaip pastebi O.Michejeva, šis Donbaso identitetas siekia sovietinį Tėvynės kultą, kuris Donbase apima herojišką darbo ir darbininkų (angliakasių ir metalurgų) statusą, jų "ypatingo kelio" jausmą.
Tai siejama su lokaliniu-regioniniu patriotizmu. Dabar vyksta šios tapatybės atgimimas, skatinamas sovietinės nostalgijos iš Rusijos per vietinius lojalius visuomenės veikėjus bei padrąsinamas įvairia parama.

Tapatybės svarbą skatina ir taip Kremliuje mėgstamas "fašizmo" terminas, kuriuo dažniausiai apibrėžiama diskriminacija rusakalbiams piliečiams. Tai patvirtina ir didžiausios Rytų ukrainiečių baimės – Maskvos įvardyta kaip "fašistinė" Dešiniojo sektoriaus organizacija ir iš Maidano savygynos būrių suformuota Nacionalinė gvardija.

Vyresnieji žmonės ilgisi sovietinių laikų: jų gerovė tiesiogiai priklauso nuo darbo, tad praeitis, kai pramonės apsukos buvo didžiulės, o nedarbas mažas, minimi su nostalgija. Rusijos nostalgija priešinama su fašistine, nesvetinga, Rytų ukrainiečiams mažai pažįstama Europa.

Dar vienas išskirtinis Donbaso bruožas – santykis su nusikalstamą praeitį turėjusiais Rusijos piliečiais: Sovietų Sąjungos laikais jie atlikę bausmę buvo apgyvendinami ir įdarbinami Donbase.

Dėl "laisvės" darbo nemetė

Kas vis dėlto nutiko, kad šis politiškai pasyvus pramoninis rajonas sukilo ir ėmė reikalauti atsiskyrimo nuo Ukrainos?

Viena vertus, tai suprantamas ilgo proceso, lydėto ekonominės krizės, itin aukšto šalies korupcijos lygio bei dialogo su rusakalbiais šalies gyventojais nebuvimo, pasekmė.

Kita vertus, ši prorusiškų Ukrainos regionų autonomijos idėja įsiplieskė žaibiškai Maidanui nuvertus donbasiečio V.Janukovyčiaus valdžią.

"Ginklą paėmiau ir kovoti išėjau prieš tris mėnesius. Kai vyko oranžinė revoliucija Kijeve 2004 m., Donbasas tylėjo. Kai vyko pirmasis Maidanas prieš buvusią valdžią, taip pat tylėjome. Tačiau kai su automatu Kijevo pasiuntiniai pasibeldė į mūsų duris ir ėmė nurodyti, kaip mums gyventi, supratome, kad turime ginti savo interesus bei teritoriją", – sako Ivanas, paklaustas, kas privertė šį pasyviausią Ukrainos darbo regioną sukilti.

Nors regionas jau dvidešimt metų išgyvena gilią krizę, susidaro įspūdis, kad jei ne skatinančios jėgos iš Rusijos, jis ir toliau būtų likęs pasyvus. Tokią nuojautą sustiprina ir tai, jog per savaitės viešnagę Luhansko regione neteko išvysti nė vieno darbininko, metusio mokamą darbą ir išėjusio kariauti už LLR.

Kovotojai už "liaudies respublikas" dažniausiai yra pastovaus darbo neturintys prorusiški vietos gyventojai, nedirbantis jaunimas, pensininkai ir profesionalūs apmokami kariai.

Keletą kartų Druskininkuose pas kariuomenės draugą viešėjęs Ivanas gimė ruso ir ukrainietės šeimoje Luhanske. "Visą laiką tėtis dirbo gamykloje, mokėjo mokesčius Ukrainoje ir tuo pačiu metu buvo diskriminuojamas Kijeve bei šalies pietuose dėl savo rusiškų šaknų", – nuoskauda dalijasi buvęs karininkas, šiandien stojęs į LLR armiją. Pasak jo, fašizmas Ukrainoje reiškiasi per rusakalbių diskriminaciją ir donbasiečių žeminimą.

Separatistų štabe

Nuvykęs į vieną kruviniausių susirėmimų tarp Ukrainos armijos ir LLR pajėgų vietų – strategiškai svarbios aukštumos šalia Metalisto gyvenvietės, budinčių karių, kurių automatai apraizgyti Georgijaus juostelėmis, paprašau pakviesti vyriausiąjį.

Po nuodugnios patikros ir galybės klausimų, esu palydimas į miškelyje įsikūrusį štabą. Pakeliui – daugybė tankų, sunkiosios artilerijos, šimtai uniformuotų vyrų ir keletas maistą gaminančių moterų. Kasami nauji įtvirtinimai, kas dešimt minučių minosvaidžio salvėmis apšaudomos už 2 km esančios Ukrainos armijos pozicijos.

Apie vieną su ukrainietiško alaus atributika palapinę zuja neįprastai daug kareivių. Štabe žemėlapį analizuoja kariškis iš Rusijos Jurijus, jo diktuojamas koordinates užrašo iš Charkovo kilęs ukrainietis Dimitrijus.

Pastebėjęs, jog stengiuosi įskaityti, kas parašyta jo emblemoje ant kairės rankos, Jurijus padrąsina: "Fotografuok, tegu visi pamato, kas čia kariauja". Karys, dėvintis Rusijos oro desantininkų specialios paskirties 45-ojo pulko skiriamuosius ženklus neslepia – Rusijos pajėgų čia apstu, o tankų skaičius prilygsta visam tankų batalionui.

"Technikos ir žmonių skaičiumi tikrai neatsiliekame nuo Ukrainos pajėgų, dislokuotų netoliese", – vaikštant po didžiulius tankų vikšrų išvagotus įtvirtinimus pasakoja Jurijus.

"Renkis savo liemenę ir šalmą, tuoj galime sulaukti ir atsakymo į mūsų meilės laišką", – po minosvaidžio salvių į Ukrainos įtvirtinimus perspėja kariškis.

Svajonė – paradas Vašingtone

Jurijus kariauti LLR pusėje atvyko iš Tverės, kur buvo atsargos karininkas ir dirbo miesto savivaldybėje.

"Kartu su manimi čia daug Rusijos kariškių, esančių atsargoje. Mes suprantame, jog jei nesustabdysime priešo čia, teks su juo kautis savoje žemėje", – paklaustas, kodėl atvyko iš Rusijos, atsako Jurijus. Paprašytas patikslinti, ką laikąs potencialiu priešu, vyras nedvejoja – tai Kijevo valdžia, kurią kontroliuoja Baltieji rūmai. Jo svajonė – Rusijos desantininkai, žygiuojantys Vašingtono gatve.

Netrukus Jurijus įvardja ir kitą priežastį, kodėl čia tiek daug rusų atsargos kariškių. Pasak jo, Maskva kariaujantiesiems sukilėlių pusėje pratęsia tarnybos stažą. Iš likusio pokalbio galima suprasti, jog yra ir trečioji – esminė priežastis.

Jurijus per radiją gauna ataskaitą: "Pataikėme tiksliai, pavyko neutralizuoti". Karininkas šypsosi ir garsiai pasigiria – pavyko. Kai paklausiu, kas komanduoja šiai operacijai, vyras kalba nedrąsiai – "tai mūsų štabas". Vėliau prasitaria, jog įsakymus gauna iš Rostovo Rusijoje.

"Didysis tėvynės karas tęsiasi", – atsisveikindamas priduria Jurijus.