Profesionali vizažistė Olesia Žuravliova-Raustienė įkūrė savo dizaino liniją ir Klaipėdos senamiestyje atidarė nuosavą grožio – makiažo ir įvaizdžio mokyklą. 28-erių klaipėdietė šiuo metu sparčiai vysto savo veiklą ir pripažįsta, kad kartais tenka dirbti ištisą parą. Ambicinga moteris aiškiai žino, ko nori, ir užsibrėžtų tikslų kantriai siekia nuo studijų laikų. Tėvams išvykus ieškoti laimės svetur, dar būdama septyniolikos Olesia vienintelė iš šeimos pasiliko Klaipėdoje. Čia ji turėjo prižiūrėti silpnos sveikatos senelius, todėl pasirinko studijas uostamiestyje. Tokio sprendimo verslininkė sakė nesigailinti. Priešingai – prioritetu ji laiko gimtąjį miestą ir nuoširdžiai tiki, kad čia kiekvienas gali susikurti nuostabų gyvenimą.

Įveikė scenos baimę

– Kada užgimė idėja įkurti nuosavą įvaizdžio studiją?

– Tikiu gyvenimu, jis viską sudėlioja į savo vietas. Mokykloje domėjausi veterinarija, bet pasukau į grožio pasaulį. Dar studijų laikais, kosmetologijos paskaitos metu į rankas paėmus teptuką viduje kažkas sukirbėjo. Savyje atradau talentų, kurių iki tol maniau neturinti. Per vadybos paskaitas gavome užduotį paruošti verslo planą. Dabar matyti, kad jis identiškas tam, ką turiu dabar. Skiriasi tik pavadinimas. Džiaugiuosi tinkamu laiku atsidūrusi tinkamoje vietoje.

– Tačiau sėkme laikyti to nevertėtų? Veikiau dideliu įdirbiu.

– Žinoma. Dauguma tai laiko sėkme, bet aš visuomet sakau – kiek darbo įdedi, tiek gauni atgal. Man pasisekė atrasti savo mėgstamą sritį. Tai – miela širdžiai veikla, nuo kurios nepavargstu, niekuomet negalėčiau užsiimti tuo, kas neteikia džiaugsmo. Gyvenime stengiuosi priimti sprendimus – jei esu kažkuo nepatenkinta, keičiu tai. Siekiu laimės visomis išgalėmis. Moterys neturėtų baimintis esminių pokyčių, išeiti iš komforto zonos. Kartais sėdime patogiai įsitaisę tartum šiltnamyje ir bijome išlįsti motyvuodami, kad gali būti ir blogiau. Nesijauti laimingas – kažką keisk. Tebūnie ne iš pirmo karto pasiseks, tačiau bent suteiksi tam galimybę.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Pradžia visuomet būna sudėtinga. Baisiausia – priimti sprendimą. Tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime susidurdavau su pasirinkimo dilema. Tačiau vienos durys užsidaro, atsiveria kitos. Sakoma, kad sėkmingas verslas galimas tik patyrus daug nesėkmių. Mano bandymai buvo labai kruopščiai apsvarstyti, tačiau sunkiausia būdavo nugalėti didžiulę baimę – ar man pavyks? Tekdavo daug dirbti su savimi. Ilgą laiką jaučiau auditorijos baimę, alpdavau, o širdis, atrodydavo, iššoks iš krūtinės. Tačiau atsikračiau jos, nes ėmiausi priemonių – specialiai vesdavau renginius, stengiausi kuo daugiau kalbėti viešai.

Nepaiso stereotipų

– Kas padėjo kovoti su baimėmis?

– Didelis noras, artimųjų palaikymas ir, žinoma, mano vyras Valdas. Žmogus, skatinantis mane augti kaip asmenybę ir tobulėti kaip moterį. Esu įsitikinusi, kad vien meilė žmogaus laimingo nepadaro. Moterys dažnai nusivilia tikėdamos, kad vyras padės išspręsti visas problemas ir suteiks išsvajotą ramybę. Turi tapti laiminga dar prieš sutikdama savo antrąją pusę. Kai esi laimingas vienas, būsi laimingas ir su kitu žmogumi.

– Kiek laiko su vyru esate kartu?

– Su Valdu kartu skaičiuojame ketvirtus metus. Mus suvedė organizacinė veikla klube "Rotaract". Simpatiją vienas kitam pajautėme iš karto, tačiau akimirksniu geri santykiai neatsirado. Tai – ilgo darbo vaisius. Santykius turi puoselėti abi pusės. Džiaugiuosi, kad mūsų atveju taip ir yra. Bet ir vėl pasikartosiu – nereikia susitelkti į paieškas. Dar būdama maža mamos klausinėdavau, na kas gi ta meilė? O ji man pažerdavo labai gražių palyginimų: kai žiūrėsite kartu televizorių ir tu neprašysi perjungti savo mėgstamo kanalo arba bus gera kartu patylėti. Tik susipažinusi su Valdu iškart perspėjau, kad negaminu, tačiau gyvendami kartu taip pat keičiamės, dabar man smagu eksperimentuoti virtuvėje. Poroje turime augti ir skleistis kaip asmenybės, o tai darau užsiimdama kita veikla.

– Kaip nutiko, kad dar jaunystėje teko išlydėti šeimą svetur?

– Daug metų visa mano šeima – tėvai ir vyresnysis brolis buvo išvykę į Airiją ir praleido ten beveik dešimtmetį. Tik prieš pusmetį tėveliai sugrįžo į Lietuvą, kuo labai džiaugiuosi. Dabar jiems čia gerai sekasi. Dar besimokydama mokykloje likau viena, nes reikėjo prižiūrėti senelius. Todėl neišvykau į Kauną medicininės pakraipos studijų ir likau gimtajame mieste. Baigusi mokyklą turėjau išvažiuoti pas tėvus į Airiją, tačiau pats gyvenimas viską sutvarkė savaip.

Nuo keliolikos iki šimto kvadratų

– Kokia yra jūsų grožio mokykla?

– Mokykla išsiskiria požiūriu į klientą. Nors čia, kaip ir kitur, teikiamos grožio paslaugos, tačiau didžiausią dėmesį skiriame bendravimui. Po studijos "OZ make up design" stogu – trys sritys. Iš pradžių veikė maža grožio mokyklėlė, o dabar veikla apima ir paslaugų sferą: kirpėjų, kosmetologų, stilistų ir apskritai visų grožio procedūrų paslaugas, antroji sritis – tobulėjimas ir mokymai. Vedu įvaizdžio paskaitas, mokau moteris profesionalumo, ruošiame specialistus. Mokome ne tik grožio, bet ir komandinio darbo, bendravimo su klientu, net ir interjero bei aptarnavimo subtilybių. Studentai turi išmanyti ne tik techninius dalykus, bet ir pajausti, suprasti klientą. Vasarą mažiesiems jau antrus metus veikia vaikų stovykla. Trečioji veikla – Stiliaus kodo parduotuvės, už kurias atsakingas mano vyras.

– Tai – šeimos verslas?

– Dabar jau taip. Studijoje dirba septyni nuolatiniai darbuotojai, tačiau su fotografais, stilistais jų yra per dvidešimt. Per trejus metus iš penkiolikos išaugome beveik į pusantro šimto kvadratinių metrų patalpas. Taip pat turime keletą parduotuvių Klaipėdoje, o po poros savaičių atidarysime ir Panevėžyje. Tačiau tuo rūpinasi mano vyras, nes ši veikla daugiau orientuota į pardavimą, vadybą. Aš sukuosi grožio mokykloje ir čia praleidžiu daugiausia savo laiko.