Mokosi iš suaugusiųjų

Maži vaikai dar nemoka tinkamai spręsti konfliktų ir valdyti emocijų. Negavę, ko nori, jie greitai supyksta ir veikia agresyviai: rėkia, spardosi, mušasi.

Augdami vaikai mokosi toleruoti sunkumus, apribojimus ir kylančius jausmus: stebi, kaip elgiasi suaugusieji, girdi, ką šie sako, kaip reikėtų pasielgti esant vienai ar kitai situacijai, ir bando elgtis panašiai. Augdami vaikai vis labiau išmoksta save raminti.

Savęs raminimas padeda suvaldyti nemalonias emocijas ir išreikšti jas ramiai, o ne agresyviai. Jei, sulaukęs paauglystės, vaikas paklaustų savo artimųjų ar draugų, kas padeda jiems nusiraminti stipriai supykus, išgirstų pačių įvairiausių atsakymų: tai ir pabuvimas prie kompiuterio, klausymasis patinkančios muzikos, atsigėrimas šalto vandens, skaičiavimas mintyse ir daugelį kitų pavyzdžių.

Kai trūksta pripažinimo

Pyktis gali būti reiškiamas tiesiogiai ir netiesiogiai, žodžiu ir fiziniais veiksmais.

Kai kurie paaugliai gana greitai susierzina, supyksta ir išreiškia pyktį fiziniais, žodiniais veiksmais. Fiziniai veiksmai pasireiškia mušimu, sužalojimu, o žodinė agresija – balso tono pakėlimu, pravardžiavimu, keikimu. Kaip ir fizinė agresija, žodinė agresija yra matomos.

Reikšdami pyktį tiesiogiai, turime būti greta to žmogaus, ant kurio pykstame, žiūrėti tiesiai jam į akis ir ramiai, tiesiogiai pasakyti: aš pykstu.

Kartais pyktis išreiškiamas tiesiogiai tam asmeniui, kuris, mūsų nuomone, pasielgė netinkamai, o kartais – netiesiogiai: kaltinant kitus dėl savo klaidų ir bandant pridengti įsivaizduojamą ar esamą savo silpnumą. Agresyvus elgesys paauglystėje, mokykloje ar už jos ribų rodo, kad paaugliui reikia pripažinimo iš kitų, ypač bendraamžių. Būtent troškimas tapti populiariam, lyderiauti, jaustis galingam atsiskleidžia nekonstruktyviu elgesiu, tokiu kaip agresyvūs veiksmai, nukreipti į kitus.

Kartais šeimose yra vertinami agresyvūs emocijų reiškimo ar tikslo siekimo būdai. Tuomet agresija gali tapti tuo vieninteliu būdu bendraujant su kitais. Išmokusieji agresyviai reikšti emocijas šeimoje dažnai ir tapę suaugusiaisiais naudoja agresiją palaikydami tarpusavio santykius. Pakeisti šį būdą konstruktyvesniu (kompromisų ieškojimas, bendradarbiavimas) galima mokantis elgtis kitaip.

Be agresijos

Jei vaikas auga šeimoje, kur negalima atvirai rodyti pykčio, tai dažniausiai jis jaus baimę susiklosčius situacijoms, kur galėtų kilti pyktis.

Bandymai reikšti pyktį sukelia baimę, kad tėvai atstums, nubaus. Tuomet pyktis yra paslepiamas, paneigiamas, sakoma "aš nepykstu". Tačiau emocija niekur nedingsta ir pyktis pratrūksta užmiršimais atlikti įsipareigojimus, nutylėjimais ir pan.

Tiesioginis ir sąžiningas pykčio išreiškimas daro mus pažeidžiamesnius, tačiau jis reikalingas, jei norime turėti lygiavertiškus, pagarbius santykius. Kaip tiesiogiai ir tinkamai reikšti pyktį?

Reikšdami pyktį tiesiogiai, turime būti greta to žmogaus, ant kurio pykstame, žiūrėti tiesiai jam į akis ir ramiai, tiesiogiai pasakyti: aš pykstu. Taip pat svarbu paaiškinti, kodėl pykstame ir duoti pasiūlymą ateities situacijoms. Aiškiai ir tiesiogiai išreikšti pyktį galima, jei jau esame šiek tiek aprimę ir pajėgiame ramiai kalbėti.

Kaip save nuraminti? Gilesnis kvėpavimas, galvojimas apie ką nors gražaus, skaičiavimas mintyse, atsitraukimas iš konflikto vietos ir sugrįžimas jau nurimus gali būti raminančiais būdais.

Raminimosi būdų pasirinkimas ir jų naudojimas yra efektyvus, jei nusprendžiame, kad nesielgsime agresyviai. Daugeliu atveju agresyvus arba neagresyvus pykčio reiškimas yra asmens pasirinkimas. Kaip reikšti pyktį, galima išmokti ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir suaugus.