Pasitikrinkite, ar pastebėtumėte artimųjų norą žudytis

  • Teksto dydis:

Balandžio 15-19 dienomis šešiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Kelmėje, Tauragėje, Ukmergėje Zarasuose ir Kupiškyje – JAV ambasada Lietuvoje kartu su JAV kino diplomatijos programa „American Film Showcase“ ir emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“ rodys amerikiečių režisierės Lisos Klein dokumentinį filmą „Žodis iš S raidės“ apie tylą, supančią savižudybių klausimą.

Nemokamas filmo peržiūras pratęs diskusijos su filmo herojais ir psichologais apie savižudybių situaciją Lietuvoje. Šią Lietuvai aktualią temą supa ne vienas stereotipas, todėl dalinamės „Jaunimo linijos“ sugriautais mitais.

Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę dėl kelių priežasčių – dėl baimės, nejaukumo kalbėti apie savižudybę ir dėl žinių trūkumo.

Ar tikrai nusižudo tie, kurie apie tai kalba?

Turbūt kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu yra kalbėję apie savižudybę ar grasinę nusižudysiantys, bet nenusižudė. Taigi, atrodytų, jog kalbantys apie savižudybę tikrai nesižudo ir tai visai ne mitas, o tiesa. Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas yra atskleidęs, kad apie 80 proc. nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Apie 80 proc. nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Todėl kiekvienas rimtai dirbantis savižudybių prevencijos srityje žino: jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet yra rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį. Išgirdus tokią užuominą, visuomet verta tiesiai paklausti: „ar tau kyla minčių apie savižudybę?“. Išgirsti teigiamą atsakymą į šį klausimą tikrai nėra lengva, tačiau tai yra pirmasis žingsnis pagalbos link.

Ar tikrai nusižudo tik psichikos ligomis sergantys žmonės?

Neretai galvojama, kad savižudybė yra psichikos ligos pasekmė. Arba, kad nusižudo tik kokia nors psichikos liga sergantys žmonės.

Šiame įsitikinime yra dalis tiesos. Iš tiesų psichikos ligos, ypač klinikinė depresija, ženkliai padidina savižudybės riziką. Žmonės, sergantys klinikine depresija (kai ilgą laiką kamuoja prislėgta nuotaika, nebedomina įprastinė veikla, sutrinka miegas ir t.t.) nusižudo kelis ar net keliolika kartų dažniau.

Tačiau sakoma, kad tai yra klaidingas įsitikinimas, nes:

didžioji dalis sergančiųjų klinikine depresija arba bet kuria kita psichikos liga, nenusižudo;

yra gerai žinoma, kad moterys depresija serga bent du kartus dažniau, negu vyrai, tačiau beveik visose pasaulio šalyse vyrai nusižudo kelis kartus dažniau nei moterys;

didelė dalis nusižudžiusiųjų žmonių nesirgo jokia psichikos liga.

Savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Žmonėms, sergantiems depresija, savižudiški impulsai kyla dažniau ir jie yra stipresni. Tačiau, jeigu kilus tokiam impulsui (nesvarbu, ar sergama kokia psichikos liga ar ne), šalia yra žmogus, pasiruošęs padėti, savižudybės galima išvengti.

Žinoma, jeigu žmogus serga psichikos liga ir kalba apie savižudybę, svarbu pasirūpinti ne tik emocine parama, bet ir tuo, kad ta liga būtų tinkamai gydoma.

 

 

Ar yra viena savižudybės priežastis?

Vienas iš paplitusių mitų apie savižudybes – galvojimas, kad yra viena konkreti savižudybės priežastis. „Nusižudė dėl nelaimingos meilės… dėl neišlaikyto egzamino… netekęs darbo“ ir t.t. Tačiau, kiek žmonių kada nors savo gyvenime yra išgyvenę nelaimingą meilę, neišlaikę egzamino ar netekę darbo? Turbūt sunkiai atrasime tokį, kuriam nebūtų tekę išgyventi bent vienos iš aukščiau minėtų nemalonių situacijų.

Nėra vienos savižudybės priežasties. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiais su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis – tuščioje taurėje jo vaidmuo menkas.

Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.

Nusižudo silpni ar stiprūs?

Turbūt jums yra tekę girdėti, jog nusižudo tik stiprūs žmonės. Arba atvirkščiai – tik silpni. Tačiau abu šie teiginiai neatspindi realybės.

Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja – jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.

Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – turbūt patikimiausias psichologinis nuskausminamasis.

Ar pavojinga tiesiai klausti apie savižudybės riziką?

Vienas iš didžiausių mitų apie savižudybes – jeigu prislėgto žmogaus paklausi, ar jis turi minčių apie savižudybę, gali jį paskatinti nusižudyti. Taip nėra. Jeigu žmogus neturėjo tokių minčių, tai tavo geranoriškas klausimas tikrai jam neįpirš tokios išeities. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai tiesus klausimas ir kalbėjimas šia tema, tikrai nepakenks, o kaip tik padės. Tačiau, visai kas kita, jeigu viešai, pvz. žiniasklaidoje apie savižudybę kalbama ją romantizuojant, detaliai aprašant savižudybės būdus ir pan.

Kodėl žmonės vengia tiesaus klausimo apie savižudybę? Tai labai natūrali baimė – „o ką aš darysiu, jeigu išgirsiu teigiamą atsakymą?“. Žinoma, kad labai sunku ir neramu kalbėti su prislėgtu žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Tačiau tai yra vienintelis būdas suteikti pagalbą.

Neretai žmonės, galvojantys apie savižudybę, šias savo mintis laiko paslaptyje, tik kartais apie jas užsimindami, dažnai – netiesiogiai. Tai dar labiau didina jų izoliaciją, jausmą, kad niekas nesupranta ir negali padėti. Todėl kažkieno parodyta drąsa pradedant atvirą pokalbį, gali atnešti didelį palengvėjimą – yra žmogus, kuris nebijo apie tai kalbėti.


Šiame straipsnyje: savižudybėnoras žudytisnėrimaspsichinės ligospagalbos telŽodis iš S raidės

NAUJAUSI KOMENTARAI

patyręs

patyręs portretas
Ir ką paskambinus gausi? Patarimą skambinti 112
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių