Deja, laužyti stereotipus sunku. Automobilių gamintojai tai gerai žino – įvairios viešai pasklidusios nuomonės (ir teigiamos, ir neigiamos) tampa dogmomis ir yra nuolat kartojamos.

Jei tikėti jomis, kiekvienas Mercedes suteikia važiavimo komfortą, BMW – puikią dinamiką, Mazda – nepriekaištingą kokybę ir patvarumą, o Fiat – nuolat genda. Ir taškas arba, kaip italai pasakytų, basta!

Tačiau kartais ateina tokia akimirka, kai stereotipas griūva it kortų namelis. Tą retą reiškinį patyrėme su Fiat Bravo.

Kompaktinės klasės italų automobilis 100 tūkst. km distancijoje laikėsi tiesiog puikiai ir savo rezultatu pranoko ne tik koncerno brolius, bet ir kelis konkurentus, viešai laikomus patvaresniais.

Trumpai tariant, Fiatui Bravo – maksimalūs dešimt balų!

Bravo Emotion versiją su 150 “arklių” dyzeliniu 1.9 “Multijet” varikliu atsiėmėme 2008 m. balandžio mėnesį. Nuo pat pradžios iš visų girdėjome vien komplimentus: didžiausią įspūdį padarė puikus dyzelinis variklis (žinoma, su “Common rail” įpurškimo sistema) ir labai gera įranga, pvz., navigacijos sistema, vairuotojo kelių saugos pagalve ir ksenono žibintais.

Tokio ilgo priedų sąrašo nesigėdytų nė vienas prabangios klasės modelis. Greitai paaiškėjo, kad Bravo ypač noriai renkasi “Auto Bild” redaktoriai, vykstantys į ilgesnes keliones. Nieko stebėtino: patogus ir erdvus salonas (ypač priekyje) ir dinamiškas variklis puikiai pasiteisina trasoje, todėl  kompaktinis Fiat žaibiškai pelnė idealaus palydovo kelionėje vardą. Tai patvirtina ir maratono dienoraštis: “puikus variklis, geras sukimo momentas, mažos sąnaudos – Bravo išties maloni mašina”.

Neabejotinas Fiat Bravo privalumas – jo dinamiškas dizainas. Deja, kaip paprastai nutinka tokiais atvejais, dėl to nukentėjo praktiškumas. Galiniai statramsčiai akivaizdžiai per platūs ir riboja matymą atgal.

Pirmi kritikos žodžiai  buvo skirti per trumpoms ir nepatogioms sėdynių sėdimosioms dalims, kurios šiek tiek gadina važiavimo džiaugsmą.  “Deja, tuo Bravo prastesnis nei vokiečių konkurentai,” – nusprendžia vienas kolega  iš vokiškojo “Auto Bild”.

Ne per geriausių nuomonių sulaukė ir kieta pakaba – bandymo dienoraštyje apie ją galima pamatyti daug pastabų. Vienas iš bandytojų, grįžęs iš Europos, parašė, kad automobilis, važiuodamas banguotu keliu, smarkiai šokinėja, o įveikdamas posūkius, nepaisant kietos pakabos, svyra į šoną.

“Važiuodamas Bravo niekada neturėsi ramybės, jame jautiesi kaip išgėręs butelį šalto itališko prosecco.” Laimei, ne visi tam  pritarė. Gerame ir lygiame kelyje kompaktinis Fiat važiavo tvirtai ir nuspėjamai. Reikėjo tik priprasti prie to, kad pvz., navigacijos valdymo mygtukai yra prie lubų, o sėdynių šildymas nereguliuojamas.

Tačiau, laikui bėgant, visi kritikai nutilo, nes Bravo tvirtai ir be jokių sutrikimų įveikė kitas dešimtis tūkstančių kilometrų. Tiesa, kai kas dar skundėsi dėl šiek tiek pavėluotai veikiančio oro kondicionieriaus ar nelabai aiškaus  greičio matuoklio duomenų, bet kalbant iš esmės, neturėjome jokio pagrindo nerimauti.

Per pirmąją apžiūrą, nuvažiavus 30 tūkst. km, buvo tik pakeista alyva ir filtras, per antrąją (60 tūkst. km) paaiškėjo, kad nusidėvėjo  priekinių stabdžių diskų ir trinkelės. Nieko stebėtino, nes Bravo variklis nuolat gundė važiuoti tik dinamiškai.

O kas dar? Antspaudas techninės apžiūros knygutėje ir viskas. Būtent taip turi atrodyti kiekviena techninė apžiūra! Deja, kelis kritikos žodžius pelnė oficiali “Fiat” atstovybė Vokietijoje. Kai su Bravo ten nuvykome, paaiškėjo, kad jie neturėjo pagrindinių “einamų” dalių – net, pvz.,  valytuvų ir salono filtro.

Gerai, kad bent mūsų maratono dalyvis toliau elgėsi nepriekaištingai. Galinių stabdžių trinkelės “pasidavė” tik esant 92 337 km ridai ir buvo iš karto pakeistos trečiosios apžiūros metu.

Iki to laiko  atrodė, kad Fiat Bravo ištvermės maratoną įveiks be menkiausio trūkumo…
Deja, likus vos 4 tūkst. km iki ilgalaikio testo pabaigos, prietaisų skydelyje užsidegė oranžinė variklio lemputė ir mašina perėjo į avarinį režimą.

Nejau stereotipas apie gendančius Fiat ir vėl pasitvirtino? Neliko nieko kito, tik  nuvaryti Bravo į firminį servisą.

Deja, ten net penkias dienas bandė nustatyti gedimo priežastį. Buvo pakeistos kelios detalės ir išardyta vos ne pusė variklio. Ir pagaliau diagnozė – nesandari oro įsiurbimo sistema.

Pasirodo,  viso sąmyšio priežastis buvo… kiaunė, kuri nusprendė išbandyti savo dantų tvirtumą, pragrauždama guminę žarną, per kurią oras iš aušintuvo patenka į turbiną. Dėl to pasikeitė mišinio parametrai ir buvo tiekiama per daug  kuro degimo kameroms. Savo ruožtu dėl to sugedo kietųjų detalių filtras ir jutikliai, skirti matuoti išmetamųjų dujų parametrus.

Kad ir kaip ten būtų, mes manome, kad firminis servisas turėjo daug greičiau rasti problemų  šaltinį ir nekeisti “dėl viso pikto” beveik pusės variklio dalių.Ir dar: ieškodami minėto gedimo priežasties, aptikome trūkusią variklio galvutės ir išmetimo kolektoriaus tarpinę – remontas buvo atliktas pagal garantiją.

Bandymo pabaigoje perdegė viena lemputė, o apie smulkius paviršinius elektros sistemos korozijos požymius tiesiog mandagiai nutylėsime – juk tai tik kosmetikos reikalas. Vietoj to verčiau šauksime “bravo!”, nes taip gerai ilgalaikio 100 tūkst. km bandymo neįveikė nė vienas Fiat automobilis.

Geras darbas, ponai: jei ne kiaunė, kuri nusprendė išbandyti savo dantis, grauždama žarną tarp aušintuvo ir turbinos, Bravo pereitų mūsų bandymą taip puikiai, kaip XX a. dešimtojo dešimtmečio japonų automobiliai.

Nejaugi Turine prasidėjo nauja epocha? Taip, matyti akivaizdus pokytis, bet kelios detalės vis dar turi būti patobulintos. Pavyzdžiui, uždarų ertmių apsauga – “Dekra” ekspertui endoskopu apžiūrint mūsų maratono dalyvio slenksčius iš vidaus, ekrane pasirodė… vanduo. Matyt, drėgmė pateko per guminius kaiščius – jie nebuvo sandarūs, nes,  tikriausiai, buvo sumontuoti jau padengus kėbulą apsauginiu vašku.

Be to, apsauginis sluoksnis padengtas gana nerūpestingai ir netolygiai. Laimei, nepamatėme net mažiausių korozijos požymių ir labiausiai šlapiose  slenksčių vietose. Priekaištų nusipelno ir termoizoliacinė skardos kokybė, beje, jos kai kuriose vietose iš viso pasigedome, pvz., ties atsarginio rato arka. Panašiai yra ir su guminėmis durų tarpinėmis – viena iš jų blogai  sumontuota.

Išardyti automobilį nebuvo sunku. Bet kai kuriuos elementus Fiat turi patobulinti. Dėmesį patraukė nerūpestinga uždarų erdvių apsauga, variklyje beveik nematyti nusidėvėjimo požymių. Pakoreguoti reikėtų ir kitus elementus: atkreipėme dėmesį ir į su nemažu pasipriešinimu dirbantį pavarų dėžės trosą, ir į nesandarias pusašių lankstų apsaugas (iš jų besiskverbianti alyva taškėsi į variklio bloką).

O štai pagirti  reikėtų patį variklį, kuris, nepaisant gana dinamiško važiavimo, neatskleidė beveik jokių nusidėvėjimo požymių. Tas pats pasakytina ir apie pavarų dėžės vidaus dalis (krumpliaračius ir sinchronizatorius) bei sankabą.  Neverčia nerimauti elektros sujungimų bei laidų kokybė – neryški paviršutinė korozija neturi jokios įtakos elektros sistemos darbui. Kompaktinio Fiat Bravo salonas taip pat puikiai atlaikė šį ištvermės maratoną –  viduje neišgirdome jokių įtartinų garsų. Ir toliau taip, ponai italai.

Privalumai:

• Puikus dyzelinis variklisKokybiškas salonasGera bazinė įranga
• TrūkumaiKieta pakabaNetolygi antikorozinė dangaNetikslus pavarų perjungimas

Išvada

Turine (Italija) jau seniai kalbama apie kokybės gerinimą, bet tik dabar pagaliau turėjome progą įsitikinti, kad tai nebuvo vien tik tušti žodžiai. Bravo 100 tūkst. km įveikė be menkiausių problemų, vienintelio gedimo  kaltininkė buvo kiaunė.

Tiesa, išardžius automobilį buvo rasta keletas smulkių trūkumai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Fiat gamintojai yra pakeliui įkokybės gerinimo kalną viršūnę, galima tikėtis, kad ir jie netrukus bus  pašalinti. Keletas kritikos žodžių priklauso keistam palydovinės navigacijos valdymo mygtukų išdėstymui. O dėl viso kito – nusiimame kepures prieš Bravo!