„Užuot iš valstybinės medienos gaminę pridėtinę vertę kuriančius produktus, pasirūpinę regionais, vystę pramonę ir darbo vietas, esame paskutinė valstybė Europoje, kuri tik parduoda žaliavą bet kuriam pirkėjui, pasiūliusiam didesnę kainą“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas Raimundas Beinortas.

Lietuviška mediena – latviams

R. Beinorto teigimu, gegužės pabaigoje Elektroninėje medienos pardavimų sistemoje (EMPS) įvykusiame aukcione pusmetinėms sutartims sudaryti 2021 m., 90 bendrovių varžėsi dėl galimybės įsigyti rąstų statybinės medienos gamybai.

„Aukciono metu parduota kiek daugiau nei 100 tūkst. kubinių metrų šios žaliavos, tačiau didžioji jos dalis Lietuvos įmonių nepasieks. Beveik 75 proc. aukcione pasiūlyto rastų kiekio bus eksportuota į Latviją, praktiškai vienai bendrovei“, – aiškina R. Beinortas.

Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos (VLMPEA) valdybos pirmininkas Arvydas Urbis sako, kad augantis medienos žaliavos eksportas yra „ilgus metus negydytos ligos pasekmė“.

„Lietuvoje valstybinę medieną aukcionuose laisvai gali pirkti bendrovės iš kitų valstybių. Tuo tarpu Lietuvos medienos pramonė žaliavomis gali apsirūpinti tik Lietuvoje – mums jos įsigyti iš latvių ar lenkų praktiškai neįmanoma“, – tikina A. Urbis.

Jam antrina ir Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Andrius Zimnickas.

„Būnant Lietuvoje nusipirkti valstybinės latviškos medienos yra visiškai neįmanoma. Vargu net ar Lietuvoje yra asmuo, kuris gali įvardyti, kokia yra Latvijos valstybinio miško kainodara“, – sako jis.

Pašnekovai teigia, kad tokie atvejai aukcionuose nėra pavieniai – lietuviška mediena eksportuojama į Latviją, Lenkiją ar kitas valstybes, o vietos gamintojai neturi galimybių įsigyti valstybei priklausančios, Lietuvoje užaugintos žaliavos.

Iškreipia kainas Lietuvoje

Pasak R. Beinorto, didelė problema yra ir tai, kad kaimyninių valstybių kompanijos, dalyvaudamos Lietuvos medienos aukcionuose, sukelia kainas.

„Pavyzdžiui, toje pačioje Latvijoje vietinė bendrovė jau gali būti įsigijusi 90 proc. jai reikalingo medienos kiekio patraukliomis vietinėmis kainomis. Trūkstamą kiekį tokia bendrovė jau gali užsitikrinti Lietuvos aukcione, siūlydama daug didesnes kainas, kadangi bendroje sąnaudų struktūroje tai nesudarys ženklaus pokyčio“, – aiškina asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas.

A. Zimnicko teigimu, tokios kainų kovos net negalima laikyti konkurencine.

„Tai intervencinės kainos, vėliau atsiliepiančios Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms, turinčioms ilgalaikes sutartis. Jei taip toliau, tai Lietuvoje neliks nei konkurencijos, nei pačios medienos pramonės“, – teigia A. Zimnickas.

VLMPEA atstovas A. Urbis teigia, kad Lietuvos įmonės nebus pajėgios konkuruoti su intervencinėmis kainomis.

„Rinkos, kuriose konkuruojame produktais, yra tos pačios. Tačiau mūsų įmonės jau pradeda ne tik negauti medienos, bet tampa net nekonkurencingos. Tokios kaimynų intervencinės kainos yra ekonominis karas su Lietuva ES viduje“, – sako A. Urbis.

Stos gamyba ir investicijos

Bendrovė „Šilalės mediena“ savo veikloje naudoja būtent rąstus statybinei medienai gaminti. Gegužės aukcione įmonė išreiškė poreikį įsigyti per 72 tūkst. kubinių metrų šios žaliavos, tačiau užsitikrino vos ketvirtadalį poreikio.

„Lentpjūvė „Šilalės medienoje“ stovi, nedirba. Įmonė turi medienos savaitei laiko – pradedamas stabdyti pjovimas, dvejojama dėl naujų komercinių įsipareigojimų. O apie kažkokią naują statybą ar modernizaciją net nėra kalbų“, – teigia A. Urbis.

Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius A. Zimnickas sako, kad neturėdamos žaliavų ir kitos bendrovės bus priverstos mažinti gamybos apimtis ar pamainas, spręsti ilgalaikių sutarčių klausimus.

„Europoje nėra šalies, kuri vienomis ar kitomis priemonėmis neaprūpintų žaliavomis savo vietinės pramonės. Medienos pramonėje modernizacija yra labai brangi, todėl įmonės, negaudamos žaliavų, nerealizuodamos produkcijos, neturės lėšų reinvestavimui“, – aiškina A. Zimnickas.

Pasak jo, jei tokia aukcionų tendencija laikysis toliau, medienos pramonė Lietuvoje nesivystys pakankamai sparčiai, neliks konkurencijos, įmonės išsikels arba jas perpirks konkurentai iš kaimyninių valstybių.

Jam pritaria ir A. Urbis, teigdamas, kad situacija tampa išties kritine.

„Dar vienas kitas toks aukcionas ir jau galėsime kabinti raktus ant durų ir uždaryti įmones. Kelios kompanijos jau dabar rimtai svarsto galimybę iškelti veiklą į Čekiją ar Vengriją“, – teigia A. Urbis.

Grėsmė renovacijai ir ES Žaliojo kurso tikslams

Asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas R. Beinortas teigia, vietinėje rinkoje perdirbama mediena šaliai kuria daugiau ekonominės naudos nei eksportuojama.

„Skaičiuojama, kad Lietuvoje perdirbamas vienas kubinis metras medienos įvairių mokesčių pavidalu valstybei sukuria apie 70 eurų naudos. Tuo tarpu medieną eksportuojančios įmonės neretai susigrąžina net PVM mokestį“, – pažymi R. Beinortas.

Kitas svarbus aspektas, pasak jo, yra Europos Komisijos paskelbtas Žaliasis kursas ir tikslas, kad statybose ne mažiau nei 50 proc. žaliavų būtų iš organinių medžiagų.

„Kaip Lietuva pasieks šio tikslo, jei didelė dalis pjautinių rąstų, tinkamų statyboms, yra eksportuojama iš Lietuvos? Tokia situacija kertasi ir su ambicingais vyriausybės tikslais iki 2024 m. padidinti renovacijos mastą iki 1000 namų per metus. Šie tikslai netenka prasmės, jei medienos žaliavų eksporto kiekiai ir toliau augs“, – sako „Lietuvos medienos“ asociacijos vadovas.

A. Urbis atkreipia dėmesį ir į medinių namų statybų iššūkius.

„Jei taip toliau, tai mūsų medinių namų statyba bus parklupdyta ant kelių, vargu ar kas apsiims statyti. Neliks lentpjūvystės, vešimės ruošinius ir pinigus mokėsime ne savo valstybėje, o kitiems“, – teigia A. Urbis.

Įstrigusi įstatymo nuostata

Pasak R. Beinorto, Valstybinių miškų įstatymas numato, kad parduodama medieną valstybė turi gauti didžiausią ekonominę ir socialinę naudą, tačiau iki šiol nėra apibrėžti kriterijai, kaip pasiekti šio tikslo vertinant pirkėjus.

„Dar pernai įstatymo pataisos buvo įtrauktos į Seimo pavasario sesijos programą, sėkmingai praėjo visus svarstymus komitetuose ir tik priėmimo stadijoje plenariniame posėdyje, pritrūkus dviejų balsų, buvo grąžintas Vyriausybei tobulinti. Iki šiol ten ir yra“, – pažymi R. Beinortas.

„Iki šiol neturime jokio rezultato, vyksta tik procesas. Tačiau mums, kaip gamybininkams, yra svarbiausias rezultatas“, – sako ir VLMPEA valdybos pirmininkas A. Urbis.

Kad aiškios, ekonominę ir socialinę naudą teikiančios politikos valstybinės miškininkystės srityje trūksta, pritaria ir A. Zimnickas.

„Trūksta elementaraus aiškumo, pasakymo – reikia galų gale medienos pramonės Lietuvoje ar ne. Sunku nuolat gyventi pažadais ir viltimis. Jei pramonės nereikia – suteikit galimybę persikraustyti į kitas valstybes. Duokite konkretumo ir mes prisitaikysime“, – teigia A. Zimnickas.