Anot jos, įvykus nelaimei, nelegaliai įdarbintas darbuotojas negaus socialinių garantijų, o darbdaviui grės didelės baudos. Jos kolegė Irina Janukevičienė teigia, kad, norint įsidarbinti sezoniniam darbui, privalu pasirašyti sezoninio darbo sutartį, numatančią tokias pačias garantijas, kokios nurodomos įprastoje darbo sutartyje.

Sezoninių darbų specifika

Pasak VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos I. Janukevičienės, sezoniniais laikomi tokie darbai, kuriuos dėl klimato ar gamtinių sąlygų galima atlikti tik tam tikru metų laikotarpiu.

„Yra visas sąrašas darbų, kuriuos dirbant galima sudaryti sezoninio darbo sutartį. Jis patvirtintas vyriausybės nutarimu. Šiuo metu yra 31 sezoninio darbo rūšis, – sako specialistė. – Šį sąrašą galima rasti internete. Kalbant apie vasaros sezoną, labai populiarūs žemės ūkio, statybos (mūrijimo, betonavimo, išorės apdailos, kelių tiesimo) darbai.“

I. Janukevičienė pabrėžia, kad, prieš priimant žmogų į sezoninį darbą, privaloma sudaryti sezoninio darbo sutartį. Tokia sutartis savo požymiais ir turiniu mažai skiriasi nuo kitokiems darbo santykiams skirtų sutarčių.

„Tiesa, yra keletas ypatumų, kuriuos reikia žinoti sudarant sezoninio darbo sutartį. Pavyzdžiui, sezonas gali būti ne ilgesnis nei aštuoni mėnesiai. Tačiau galima priimti darbuotoją ne vienam, o keliems sezonams iš eilės“, – aiškina I. Janukevičienė.

Pasak jos kolegės, taip pat VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojos R. Petrauskaitės-Banienės, darbo užmokestis už sezoninį darbą negali būti mažesnis nei šalyje nustatytas minimumas ir jis turi būti mokamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Be to, dirbantiems sezoninį darbą nustatytos 11 nepertraukiamo poilsio valandų per parą ir 35 valandos per savaitę, tačiau jos nebūtinai turi būti savaitgaliais. R. Petrauskaitė-Banienė sako, kad dėl užmokesčio bei viršyto darbo valandų skaičiaus kartais būna nusiskundimų.

„Būna, kad darbdavys moka mažiau, negu nustatyta, arba neatsiskaito už viršvalandžius“, – teigia specialistė.

Anot jos, sezoniniam darbui gali būti įdarbinami verslo liudijimus turintys asmenys.

„Tačiau reikėtų atskirti civilinius santykius, kurie gali atsirasti turint verslo liudijimą tarp subjektų, ir darbo santykius. Jei tarp darbdavio ir darbuotojo yra darbo teisinių santykių požymių (susitarimas dėl konkretaus darbo užmokesčio, darbo vietos, funkcijų atlikimo, paklusnumo darbdavio nustatytai tvarkai), tokius santykius būtina įforminti ne civiliniu susitarimu, bet darbo sutartimi“, – teigia R. Petrauskaitė-Banienė.

I. Janukevičienės teigimu, už sezoninių darbuotojų draudimą moka darbdavys, t. y. kaip ir dirbant pagal įprastą darbo sutartį. Be to, jis taip pat turi apmokyti darbuotoją saugos reikalavimų. Anot jos, kalbant apie darbo santykių reguliavimą, sezoninis darbas pasižymi tuo, kad tiek darbuotojui, tiek darbdaviui paprasčiau nutraukti darbo sutartį.

„Pavyzdžiui, darbuotojas, norėdamas nutraukti sezoninio darbo sutartį, turi raštu įspėti darbdavį tik prieš 5 kalendorines dienas, nors įprastinis įspėjimo terminas 14 darbo dienų. Tada darbdavys jį atleidžia savo noru, – teigia I. Janukevičienė. – O darbdavys savo ruožtu gali nutraukti darbo sutartį su sezoninį darbą dirbančiu darbuotoju, jei, pavyzdžiui, sezoniniai darbai sustabdyti ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas.“

R. Petrauskaitė-Banienė priduria, kad, sezoniniam darbuotojui dėl ligos neatvykus į darbą ilgiau nei mėnesį, darbdavys neįspėjęs gali jį atleisti be įspėjimo. Bet tokiu atveju darbdavys įpareigotas sumokėti vieno mėnesio išeitinę išmoką.