Ar komiksų knyga tikrai gali papasakoti apie žiaurius karo nusikaltimus, prarastus namus, žmonių drąsą ir neblėstančią viltį? Ukrainiečių dailininkų sukurtos grafinės istorijos nukelia į netoli mūsų esančios šalies kasdienybę.
Nuo savo namų iki Lampėdžio ežero einu įprastu keliu. Žingsniuoju siaura gatvele ir, pasilabinus su keliais labai maloniais kaimynais, atsiduriu miškelyje. O ten driekiasi takelis, iš kurio išsukus, dar siauresniu keliuku palei pat tvorą išnyru tiesiai prie Lampėdžių karjero. Mane pasitinka siūbuojantys medžiai ir dideli vėjo gūsiai. Vėjas kaip pašėlęs, skverbiasi pro medžius ir lapų viršūnes. Rudeninė vėtra žeria smėlį tiesiai į akis.
Ne tik besidomintys literatūra puikiai žino poetą Antaną A. Jonyną – eilėraščio „Ant kalėdinės eglutės“, dainuojamus legendinio „Kardiofono“, žodžius dažnas galėtų pratęsti iš atminties, nebent būtų naujiena, kad jų autorius ir yra garsus poetas A. A. Jonynas – Nacionalinės premijos laureatas, pelnęs daugybę apdovanojimų, o šįmet – ir Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.
„O dabar prisimink – iš ko susidėjo „sekretas“? Žemėje iškasi duobutę iškloji, kad blizgėtų, folija nuo šokoladinio saldainio – toks fonas, blizgantis ir gilios perspektyvos, apskritai yra liaudiškos ikonos principas, vėliau – ir manufaktūrinės, pradedant maždaug XIX a. pabaiga, – kaimuose tokių ir dabar galima rasti...“
„Galima sakyti, kad išmaniojo telefono atsisakymas man padėjo parašyti pirmąją savo knygą“, – juokiasi rašytojas Augminas Petronis. Šiais metais laimėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą konkursą „Pirmoji knyga“, jis debiutavo knyga „Nedetektyvai“.
„Poezija leidžia pakeisti rakursą kasdieniuose darbuose, o mokslas atneša tam tikrų detalių į kūrybą“, – sako poetė Justina Žvirblytė. Poeziją su tiksliaisiais mokslais derinanti kūrėja šiais metais laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą ir debiutavo su pirmąja savo eilėraščių knyga „Mikrosfera“.
Algimantas Mikuta – vienas žymiausių Lietuvos poetų, neseniai pažymėjęs savo 80-metį, stebina ir, be abejo, džiugina savo kūrybiškumu ir energija. Akivaizdus ypatingai stiprios, gaivališkos kūrėjo dvasios fenomenas. Poetas dar sovietmečiu drąsiai kūrė savitu, originaliu stiliumi, laužė sustabarėjusias poetinės raiškos formas, toks jis išliko ir iki mūsų dienų.
Rašytojo, vertėjo Tado Žvirinskio poezijos knyga „Sonetariumas“ („Slinktys“, 2023) pasaulį išvydo po kontroversiškojo romano „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“, kuris skaitytojų dėmesį, ko gero, labiausiai šokiravo nenormine leksika, o Šizoradikalo bytnikiška pozicija „Sex, drugs and Corvalol!“ buvo viena iš priemonių išlikti savimi. Noromis ar nenoromis kūrinys suponuoja autoriaus kaip bytniko vaizdinį.
„Žmogus negali nemylėti, arba bent jau nelaukti meilės“, – įsitikinusi rašytoja Rasa Aškinytė. Naujausios jos knygos „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022) pagrindinė tema yra būtent meilė – skausminga, sudėtinga, bet įkvepianti vilties.
Vaiko ištarti žodžiai dažnai sujaudina net didžiausius cinikus. Kuo jie ypatingi? Vaikas retai kalba pretenzingai, nesislepia po intelektualo kauke, nevartoja tarptautinių žodžių ir nedemonstruoja žinių apie meną norėdamas pasipuikuoti. Jei vaikai kuria, jie negalvoja apie kūrinio estetiškumą ar meninę vertę. Paprastai vaikai rašo tik tai, ką patys nori, o ne tai, ką reikia ar kas atrodo protinga.