Už Šv. Mikalojaus ligoninės vartų, ant kurių ranka užrašyta „Tik skubiais diarėjos atvejais“, atsiveria niūrus vaizdas – choleros epidemijos epicentras.

Apimti nežinios

Daugybė vaikų ir suaugusiųjų guli arba klūpi kiekviename laisvame paviršiaus lopinėlyje, išvarginti pilvo skausmų ir dehidracijos. Šalia pacientų stovi kibirai, jiems į venas leidžiami vaistai. Žmonių gyvybė kabo ant plauko, bet aplinkui tvyro keista ir netgi klaiki ramybė.

Martila Joseph nusprendė ją nutraukti. Pirmadienį ji plūsdama ašaromis rankose sūpavo nejudančią dukrą.

„Nežinau, ar mano vaikas išgyvens“, – tarė moteris, o vieno paciento žmona iš karto puolė jos tildyti.

„Tu pasiekei ligoninę, vadinasi, ją išgelbėjai“, – sakė pašnekovė.

Gydytojai veiksmingai dirba

Iš tiesų, ligoninių gydytojams pavyksta išgelbėti 90 proc. pacientų. Štai kodėl Haičio valdžia puolė stiprinti vietines ligonines ir steigti choleros centrus visame šiauriniame Artibonito regione. Infekcijai čia labai paplitusi, ir ją būtina pažaboti, kad ji neišplistų toliau.

„Ji kelia mirtiną pavojų ir gali sparčiai keliauti, – sakė Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorius Nigelas Fisheris, stovėdamas prie uždengtos palatos vietos ligoninėje. – Bent jau čia turime galimybę šiek tiek stabilizuoti padėtį.“

Tarptautiniai specialistai teigia, kad tokio choleros protrūkio, koks įvyko Haityje, neįmanoma buvo išprognozuoti.

Pirmadienis buvo palyginti gera diena: per 24 valandas nuo choleros mirė tik šeši žmonės. Pirmomis epidemijos dienomis žuvo 200, antradienį mirtinai pavojingos ligos aukų skaičius pasiekė 259. Tačiau dar 3 tūkst. žmonių serga, dauguma jų – Artibonito regiono gyventojai.

„Plaukitės rankas!“

Sen Marko miestelis atsidūrė epidemijos epicentre, visus įvažiuojančius pasitinka didžiulis plakatas su užrašu „Plaukitės rankas!“. Bet tai nėra miestas vaiduoklis, kur žmonės sėdi pasislėpę namuose. Gatvėmis laksto mergaitės, vilkinčios mokyklines uniformas, prekeiviai lenda į akis taip pat įkyriai, kaip įprastai.

Prie įėjimo į Šv. Mikalojaus ligoninę garsiakalbiai ritmingai, netgi šventiškai skelbia: „Nėra gyvenimo be sveikatos, ir nėra sveikatos be higienos.“

Visi pacientai ir lankytojai prieš įeidami turi žengti ant chloru nupurkšto porolono paviršiaus ir išsiplauti rankas. Čia kasdien galima pamatyti 600 žmonių, kurie kenčia nuo diarėjos ir nuolat vemia. Organizacija „Gydytojai be sienų“ kartu su padeda atlaikyti krūvį Šv. Mikalojaus ligoninėje, kuriai kartu vadovauja Haičio vyriausybė ir Jungtinėse Valstijose įsikūrusi organizacija „Sveikatos partneriai“.

Motina spėjo laiku

Tiek lauke, tiek viduje pacientai guli kiekviename kampe – ir ant suolų, ir ant vaikiškų lovelių, ir ant grindų. Tarp jų zuja sanitarai, purškiantys chloruotas medžiagas. Prie kiekvieno paciento budi artimieji, baidantys muses, šluostantys kaktas ir girdantys vandeniu savo sergančius mylimuosius.

Gerda Pierre be ypatingo jaudulio papasakojo, kaip jos keturmetis sūnus Gasneras po vidurnakčio pradėjo žiaukčioti. Berniukas sėdėjo ant suolo, jo galva buvo apvyniota šlapiu rankšluosčiu. Jis buvo išblyškęs, bet šypsojosi.

„Mūsų rajone daug žmonių žuvo nuo diarėjos ir vėmimo, – sakė G.Pierre ir pažvelgė į vyrą, kuris klupinėdamas išėjo į kiemą ir nugriuvo. – Bet aš nesijaudinu. Aš atvedžiau sūnų čia taip greitai, kaip tik galėjau.“

Tiesia pagalbos ranką

Įvairios šalys siunčia į Haitį patyrusius medikus ir vaistus, stengdamiesi padėt valstybei, dar neatsigavusiai nuo pražūtingo žemės drebėjimo šių metų sausį.

Už keliasdešimties kilometrų nuo Sen Marko pluša Kubos medikų brigada, o Bolivijos kariai šalia stato 100 lovų kliniką.

„Štai čia yra gero darbo pavyzdys – jie turėjo 400 pacientų, tik dešimt jų mirė“, – sakė Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorius N.Fisheris.

Kartu su juo dirbanti atstovė spaudai Imogen Wall sakė, kad labai išsigando atsidūrusi šioje vietoje, kuri nebuvo nuniokota žemės drebėjimo, bet vis tiek priversta išgyventi didelį siaubą.

„Ar galėtų nelaimės pagaliau palikti ramybėje šią šalį?“ – retoriškai klausė moteris.