Ką tik pristatyta knyga – jau šeštasis Lietuvą kitoje Atlanto pusėje garsinančio autoriaus kūrinys.

"Man visada buvo svarbios asmeninės žmonių istorijos, – sako rašytojas. – Atmintyje dar gyvi mamos pasakojimai apie žymiąją Konrado kavinę, studijų laikus Kaune. Romanas įkvėptas tikrų įvykių ir Lietuvai svarbių asmenybių, dramatiško jų gyvenimo."

Pokalbis su A.Šileika – apie vaikystę Kanadoje ir mistiškus tėvų pasakojimus apie Lietuvą, lietuviškąjį Bondą – žvalgybininką Joną Budrį, Lietuvą naujai atrandančius Vakarus ir spalvingą tarpukario Kauno gyvenimą.

– Augdamas Kanadoje, tėvų, išeivių iš Lietuvos, raginimu puoselėjote lietuvybę – lankėte šeštadieninę lietuvių mokyklą, šokote tautinius šokius, vėliau pirmininkavote Lietuvių studentų sąjungai. O kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Kokia ji jums pasirodė?

– Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau dar gūdžiu sovietmečiu, 1975-aisiais. Prieš atvykstant kilo įvairių problemų dėl vizos, Sovietų Sąjunga nelabai norėjo manęs įleisti. Galiausiai atvykau į Vilnių ir ten praleidau penkias dienas. Tai buvo pirmasis susitikimas su giminėmis po beveik 30 metų – aplankiau savo dėdę ir pusseseres. Pavyko pusę dienos pasivaikščioti Vilniaus senamiestyje. Antrą kartą tėvų gimtinėje apsilankiau 1987 m. Lietuva vis dar buvo už geležinės uždangos, bet jau po truputį pūtė laisvės vėjai. Su žmona ir trejų metukų sūnumi mėnesiui atvykome į Vilniaus universiteto organizuotus lituanistikos kursus. Tai buvo itin įdomi patirtis – daug sužinojau ir patyriau, susipažinau su nuostabiu dėstytoju Dariumi Kuoliu, kuris anuomet buvo dar labai jaunas. Kita vertus, kursuose būta ir nemažai propagandos, siekta parodyti, kaip žmonės gerai gyvena Sovietų Sąjungoje. Kai prasidėjo laisvesnis judėjimas, lankiausi čia vis dažniau – po du ar tris kartus per metus, daugiausia žurnalistiniais tikslais.

– Romano "Laikinai jūsų" veiksmas vyksta tarpukariu – laikotarpiu, kai Lietuva po ilgų metų Rusijos imperijoje pagaliau tampa nepriklausoma, Kaunas virsta mažuoju Paryžiumi, optimizmo pagauti žmonės kuria naująją valstybę ir svajoja apie Vilniaus susigrąžinimą. Ar romano rašymas pareikalavo daug valandų nagrinėjant archyvus ir istorinius dokumentus?

– Kūrybinio proceso metu dažniausiai skaitau lietuviškas knygas ir ieškau, kas jose mane užkabintų. Kai rašiau "Bronzinę moterį", daug rėmiausi Juozo Rimanto sudaryta knyga apie skulptorių Petrą Rimšą. Rašydamas "Laikinai jūsų" taip pat skaičiau daug senų lietuviškų knygų. Liūdna, bet mano bendraamžiai išeivių vaikai lietuviškai praktiškai neskaito, tad jų tėvų knygos keliauja į šiukšliadėžę. O aš eidavau į vieną vietinę biblioteką, kurioje visada būdavo tik du žmonės – aš ir bibliotekininkė. Joje radau aukso vertų knygų – pirmiausia, Lietuvos žvalgybininko Jono Budrio atsiminimus.

Aš jį vadinu lietuviškuoju Džeimsu Bondu. Po revoliucijos iš kontržvalgybininko tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje jis grįžo į Lietuvą. Vos tik išlipusį iš traukinio, jį tuoj pat čiupo atsikūrusios Lietuvos vyriausybė, suvokusi, kad valstybei būtinai reikia tokio specialisto. Tad jis pradėjo veikti Kaune. J.Budriui patiko prašmatnūs restoranai, gražios moterys ir greitos mašinos – štai tokio tipo jis buvo žmogus.

Rėmiausi Valentino Gustainio atsiminimų knyga "Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus". Joje aprašoma Kauno situacija tarpukario pradžioje – juk čia nieko nebuvo, reikėjo kurti visus diplomatinius santykius, atidaryti viešbučius ir restoranus. Įdomus žmogus ir tuometis JAV konsulas Kaune Robertas W.Heingartneris: tikras snobas, labiausiai jam rūpėjo jo sinusito nukankinta nosis. Savo dienoraštyje nuolat skųsdavosi, kad norėdamas ją išvalyti turi važiuoti į Karaliaučių, kadangi Lietuvoje ši procedūra tinkamai neatliekama.

Didelį įspūdį paliko ir Tadas Ivanauskas, parašęs autobiografinę knygą "Aš apsisprendžiu". Tai jo atsiminimai apie dvaro gyvenimą, vaikystę. Sakyčiau, kad parašyta ne prasčiau nei Česlovo Milošo: kai skaičiau atsiminimus, atrodė, kad pats prieš Pirmąjį pasaulinį karą vaikštau po dvaro žemes. Dar vienas svarbus žmogus, kuriuo rėmiausi romane, – Kaune užaugęs generolas leitenantas Konstantinas Žukas. Įdomus faktas, kad jo kieme kurį laiką gyveno ir Feliksas Dzeržinskis. Tad surinkau visus šiuos žmones su jų gyvenimo istorijomis ir pradėjau vystyti romano veiksmą.

Vis dėlto knygoje yra ir man asmeniškai svarbių momentų. Pavyzdžiui, mano Biržuose gimusi mama studijavo Kaune, atmintyje dar gyvi jos pasakojimai apie Konrado kavinę. Nemėgstu per ilgai sėdėti archyvuose, man svarbiau asmeniniai žmonių gyvenimai nei istorinė pusė. Galų gale, pradėjus rašyti, atrodo, kad medžiaga pati tave susiranda. Pavyzdžiui, vieną kartą nusprendžiau iš Vilniaus į Kanadą skristi per Rygą, nes taip pigiau. Surastame atsitiktiniame viešbutyje gyvavo įdomi tradicija – kiekvienas norintysis galėjo iš tam tikros lentynos pasiimti arba palikti knygą. Staiga toje lentynoje aptikau britų žvalgybos prisiminimus iš darbo tarpukario Rygoje. Galbūt vis dėlto ta knyga neatsitiktinai ten laukė manęs?

Antanas Šileika

– Tarpukaris lietuviams, ypač kauniečiams, sukelia ypatingą nostalgiją. Jūsų romane Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų. Koks jums pačiam atrodo šis laikotarpis – toks pat spalvingas, kaip aprašote? Gal taip pat puoselėjate laikinajai sostinei šiokią tokią nostalgiją, likusią iš tėvų pasakojimų?

Prisimenu mamos pasakojimų: jie intriguojantys, kartais tragiški, kartais juokingi.

– Nostalgija yra labai įdomus žodis, aš jo vengčiau. Nostalgijos jausmas dažniausiai jaučiamas dėl kažkada turėtų, bet prarastų dalykų, o aš Kaune niekada negyvenau, vis dėlto, rašydamas romaną stengiausi suprasti tėvus, jų jaunystės gyvenimą. Vaikystėje jie savo pasakojimais man atvėrė langą į kitą, labai keistą pasaulį, kuris buvo užrakintas iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos. Dabar galbūt netgi šiek tiek juokingai skamba, bet Lietuva tais laikais man atrodė be galo paslaptinga šalis, giliai paslėpta po geležine uždanga, nenutuokiau, kas ten vyksta. Kaip ir minėjau, pirmoji mano kelionė į tėvų gimtinę buvo be galo sudėtinga, kupina trukdžių ir griežtos priežiūros. Tik 1987 m. mums buvo leista pusei dienos nuvažiuoti į Kauną.

Šis miestas, kaip ir Lietuva, man visada buvo tam tikra mitinė vieta – toks tolimas ir nepažintas, bet kartu artimas kraštas. Kai komunistų režimas pradėjo po truputį aižėti, atsirado laisvas judėjimas, galimybė prieiti prie senų lietuviškų knygų, langelių į Lietuvą ir įdomųjį Kauną radosi vis daugiau. Prisimenu mamos pasakojimų: jie intriguojantys, kartais tragiški, kartais juokingi. Visą šią būseną vadinu sapno pasauliu – tarsi pažįstu Lietuvą, bet kartu nieko apie ją nežinau, ji labai artima, bet ne ką mažiau ir tolima.

Šįkart mano interesų lauku tapo tarpukario Kaunas, tačiau mane domina ir kitos Lietuvos vietovės, pavyzdžiui, Merkinė, Dzūkija. Džiaugiuosi, kad pažinti Lietuvą galiu dėl kalbos. Nors lietuviškai rašyti man sunku, galiu skaityti ir laisvai susikalbėti.

– Minėjote, kad nemėgstate ilgai dirbti archyvuose, jums įdomesni asmeniniai žmonių gyvenimai, besivystantys didžiosios istorijos fone. Vis dėlto, kalbėdami apie valstybės atkūrimo laikotarpį, dažniausiai susikoncentruojame į politiką, svarbius to meto istorinius faktus – rodos, tuomet net nebuvo asmeninių žmonių problemų. Galbūt romanu ir siekėte atskleisti šį dvisluoksniškumą – parodyti, kad šalia valstybei svarbių įvykių visada egzistuoja ir paraleliniai gyvenimai?

– Taip, asmeninis žmonių gyvenimas man yra įdomiausias, dėl to ir rašau romanus, o ne istorines knygas. Mane įkvėpė mėgstamas rašytojas Grahamas Greene‘as, parašęs knygą "Tykusis amerikietis". Šio romano veiksmas vyksta Vietnamo karo fone, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai ir yra svarbiausias moralinis klausimas. Tačiau ši tema – tik kontekstas, iš tikrųjų pirmame plane yra du vyrai, įsimylėję tą pačią moterį. Tad lygiagrečiai matome politinius įvykius ir asmeninius išgyvenimus. Tą patį galima pritaikyti ir "Laikinai jūsų": grupė žmonių bando kurti naują valstybę, jie siekia aukštų idealų, bet kartu vyksta ir jų asmeninės dramos. Vienas visiškai neturi pinigų, kitas įsimylėjęs ištekėjusią moterį. Ką daryti? Kaip kurti valstybę ir kartu pasiekti, kad tavo mylimoji išsiskirtų su vyru – juk Lietuvoje skyrybos negalimos.

Iš tikrųjų tingiu per ilgai sėdėti archyvuose, tad tuo ir užsibaigia mano santykis su istorija. Kita vertus, ir istoriniuose faktuose kartais galima atrasti įdomių aspektų, pavyzdžiui, tuometė apelsinų kontrabanda, garsioji sacharino byla. Žinoma, kad Lietuvos valstybę kūrę įvykiai yra svarbūs, bet šalia jų visada egzistuoja asmeninės peripetijos. Pavyzdžiui, Klaipėdos prijungimas istoriškai Lietuvai buvo be galo reikšmingas, bet ką reiškia būti vienam iš tų žmonių, kuris žiemos naktį žengia į Klaipėdą ir nežino, ar sukilimas vis dėlto įvyks? O koks to žmogaus privatus gyvenimas – ką jis tikisi laimėti iš dalyvavimo sukilime? Galbūt jam būtina užsidirbti, todėl rizikuoja savo gyvybe, nes nieko daugiau neturi. Arba, kaip mano romane, yra įsimylėjęs kito vyro moterį ir tikisi, kad ji Klaipėdos krašte galės išsiskirti, nes ten galioja kitokie įstatymai. Rašydamas pasirėmiau ir tikrų asmenybių kontroversiškais gyvenimais, pavyzdžiui, žvalgybininko Konstantino Kleščinskio drama. Jis buvo nemažai Lietuvai padėjęs karininkas, jo dėka Panevėžys atsilaikė prieš bolševikus. Tačiau vėliau, norėdamas padėti sovietų Rusijoje gyvenančiai žmonai ir sūnui, K.Kleščinskis virto sovietų šnipu. Galiausiai jį sugavo pats J.Budrys, K.Kleščinskis buvo nuteistas ir sušaudytas. Štai tokia tragiška istorija.

– Lietuva tik palyginti neseniai išsilaisvino iš geležinės uždangos, tad apie mūsų istoriją pasaulyje nėra žinoma daug. Vis dėlto išeivių vaikai prisideda prie užsienio supažindinimo su mūsų šalimi. Pavyzdžiui, didžiulio populiarumo sulaukė rašytojos Rūtos Šepetys romanas "Tarp pilkų debesų" ir pagal jį pastatytas filmas, kuriame filmavosi žinomi užsienio aktoriai. Knygas apie mus vis dažniau rašo ir jokio ryšio su šalimi neturintys rašytojai. Kaip jūs pats matote šią situaciją – Lietuva atsiveria Vakarams? O gal Vakarai pagaliau atrado Lietuvą?

Manau, kad Lietuva yra puiki tema, kadangi apie ją mažai žinoma, todėl iškart kyla susidomėjimas.

– Žinau R.Šepetys – ji, kaip ir aš, yra išeivių vaikas, dėl to Lietuva jai svarbi. Labai džiugu, kad jos knyga ir filmas turėjo tokį pasisekimą, kadangi juose labai vaizdingai parodoma, ką žmonės išgyveno Sibire. Tiesa, gaila, kad filmas nebuvo plačiai išplatintas – Kanadoje jo niekas nematė. Kad ir kaip būtų, tai yra komunikacijos iš vidaus į išorę pavyzdys. Nors Rūta Lietuvoje ir negyvena, yra lietuvių kilmės. Tačiau pastaraisiais metais atsiranda ir kitų variantų. Žinau autorių, kurie neturi ryšių su Lietuva, bet, apsilankę joje, savo romano veiksmą perkėlė būtent čia. Pavyzdžiui, britų rašytoja Samantha Harvey. Deja, jos romanas nėra išverstas į lietuvių kalbą, bet Jungtinėje Karalystėje ir JAV jis susilaukė daug dėmesio. Vis daugiau vakariečių aplanko Lietuvą, tad ir apie ją rašo daugiau. Tai džiugina – kai aš 1995 m. pradėjau rašyti lietuviškomis temomis, informacijos apie Lietuvą tikrai buvo nepalyginti mažiau. Kita vertus, kiek tenka bendrauti su inteligentija – rašytojais, žurnalistais, pastebiu, kad dauguma vis dar nieko nežino apie Baltijos šalis ir jų likimą. Vadinasi, Lietuvos vardas vis garsėja, bet eilinis žmogus apie šią šalį žino nedaug.

– Visi jūsų romanai, išskyrus "Laikinai jūsų", pirmiausia buvo išleisti Kanadoje. Kokių atsiliepimų sulaukiate? Ar pavyko kanadiečiams papasakoti apie gyvenimą už geležinės uždangos?

– Taip, tikrai pavyksta tai padaryti: mano knygų recenzijos neretai atsiduria laikraščiuose, ypač jeigu rašau mažiau žinoma tema. Pavyzdžiui, romanas "Pogrindis", pasakojantis apie partizanų gyvenimą, Kanadoje sulaukė itin daug dėmesio – žmonės iki tol ničnieko nebuvo girdėję apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą. Tad eilinis žmogus, perskaitęs knygą arba bent jos recenziją, jau įgis šiokių tokių žinių. Kita vertus, viena yra garsinti Lietuvos vardą, kita – sugebėti sudominti lietuviškomis temomis. Vis dėlto manau, kad Lietuva yra puiki tema, kadangi apie ją mažai žinoma, todėl iškart kyla susidomėjimas.

– Knygos ir filmai, pasakojantys apie Lietuvą, yra itin svarbūs ir kovojant su propaganda. Jeigu, kaip teigiate, vakariečiai nieko nežino apie Baltijos šalis, juos lengva paveikti neteisinga informacija, pavyzdžiui, jūsų minėtus partizanus nušviesti visai kitokiame kontekste.

– Sakyčiau, kad tai yra daugiasluoksnė situacija. Lietuvoje ir kitose buvusiose Rytų bloko šalyse propaganda tikrai jaučiama, ypač – kalbant apie laisvės kovas. O Vakaruose šiais aspektais nelabai kas domisi, tad ir dezinformacijos skleidimas lieka nepastebėtas. Kita vertus, nieko apie Lietuvą nežinančiam žmogui pirmiausia išgirdus melagingą informaciją, gali ilgam laikui susidaryti neteisingas įvaizdis apie visą šalį. Prisimenu vieną įdomų įvykį. Su žmona iš Lietuvos per Varšuvą skridome atgal į Kanadą. Prie mūsų atsisėdo moteris iš Baltarusijos, mes įsišnekėjome, susidraugavome. Kai nusileidome Toronte, ji ir sako: pasirodo, jūs, lietuviai, nesate tokie baisūs, kaip visi kalba. Ta moteris lankėsi Baltarusijoje pas močiutę, neaišku, ką ji matė ar girdėjo per televiziją, matyt, kažkas varė akivaizdžią propagandą.

Apie Lietuvos partizanus šiuo metu sklando daugybė mitų: kad jie buvo fašistai, banditai. Tačiau visas šis diskursas Kanados ir JAV nepasiekia, kaip ir minėjau, žmonės nežino apie Baltijos šalių laisvės kovas. Jiems išvis yra naujiena, kad karas Europoje nesibaigė 1945 m. Kanadiečiams atrodo, kad sulig sąjungininkų pergale viskas nurimo, galima ramiai statytis namus, pirkti televizorius ir lauke kepti kepsnius. Apie tai, kas tebevyksta Rytų Europoje, niekas nežinojo, iš tiesų nelabai kam ir rūpėjo. Vis dėlto džiugu, kad situacija po truputį keičiasi.