Maskvos srities „Khimki“ treniruojantis Rimas Kurtinaitis didžiuojasi savo auklėtiniais. Finansinių bėdų kamuojamo klubo žaidėjai tris mėnesius negavo algų, tačiau išliko profesionalais ir demonstravo aukščiausio lygio krepšinį.

52-ejų metų R. Kurtinaitis kalbėdamas su Rusijos žurnalistu atvirai papasakojo apie komandoje vyravusias nuotaikas, dabartinę situaciją ir išreiškė norą triumfuoti Eurolygoje.

– Kaip jautėtės, kai sausio mėnesį sužinojote, kad „Khimki“ klubas gali išnykti iš krepšinio žemėlapio?

– Žinote, nepaisant fakto, kad klubo situacija buvo katastrofiška, tuo momentu nejaučiau jokio pavojaus. Kodėl – negaliu paaiškinti. Tai tarsi šeštasis pojūtis, kuris retai apvilia mane. Jaučiau, kad viskas bus gerai. Beje, rungtynių metu neretai vadovaujuosi tuo šeštuoju pojūčiu – priimu sprendimus, kurie vėliau pasirodo buvę teisingais. Žmonės teiraujasi: kodėl tu taip padarei? Aš tik trūkteliu pečiais. Panašiai buvo ir dabar.

– Koks buvo jūsų vaidmuo per svarbiausias derybas sausio 15-ą dieną?

– Nenorėčiau per daug sureikšminti to. Komandos vadovai paprašė padėti. Tikiuosi, kad mano dalyvavimas padėjo susitikimuose su miesto atstovais. Buvo kiek netikėta, tačiau Rusijoje aš vis dar gerai pamenamas ir gerbiamas. Tačiau kas aš toks? Turtingas žmogus, politikas? Ne, esu tik buvęs atletas. Tačiau taip nutinka ne pirmą kartą. Praėjusiais metais buvo susitikęs sus sporto ministru ir kitais žmonėmis, su kuriais kalbėjausi apie „Khimki“. Tuomet skaičiais paaiškinau situaciją, kodėl mes privalome išlaikyti šį klubą.

– Ar manote, kad iki sezono pabaigos „Khimki“ klubas neturės problemų su žaidėjų algomis?

– Sausio 16-ą dieną turėjome komandos susirinkimą. Iš pradžių ne visiems žaidėjams patiko mintis, kad vėluojantys atlyginimai bus išmokėti iki mėnesio pabaigos. Jie buvo girdėję tokias kalbas daugybę kartų. Tačiau man pavyko įtikinti vaikinus, kad tai nėra tušti pažadai ir komanda patikėjo mano žodžiu. Po pasitarimo už uždarų durų, be manęs ir komandos prezidento, „Khimki“ kapitonas Vitalijus Fridzonas atėjo ir pasakė, kad jie nusprendė žaisti.

– Susitikime su Maskvos srities gubernatoriumi kalbėjote tik apie dabartines klubo skolas?

– Ne. Visų pirma bandėme suprasti, kodėl susidarė tokia situacija. Tyrinėjome biudžetą, kad galėtume suprasti, kas turi būti padaryta, jog išvengtume tokių problemų ateityje. Pasakiau gubernatoriui, kad „Khimki“ – Eurolygos lygio klubas. Mes neturime labai brangių žaidėjų, kaip kitos komandos. Kalbėjomės apie tai, kas galėtų būtų naujasis komandos rėmėjas ar net savininkas. Per pastaruosius metus mes pasiekėme daug, tad kodėl gi neišlaikius šios struktūros?

– Kaip pakomentuotumėte gandus, kad „Khimki“ turės atsisveikinti su keliais legionieriais – pavyzdžiui kroatu Krešimiru Lončaru?

– Iki sezono pabaigos komandos sudėtis nesikeis. Kalbant apie Lončarą, nežinau, kodėl žurnalistai paminėjo jo pavardę. Galbūt nusprendė, kad kroato kontraktas didžiausias klube? Akivaizdu, kad vasarą mums reikės susiveržti diržus – optimizuoti biudžetą ir rasti kitų rėmėjų. Tačiau akivaizdu, kad negalime mažinti žaidėjų atlyginimams skirtų pinigų – jeigu „Khimki“ nori ir toliau sėkmingai pasirodyti Eurolygoje. Kovoti dėl titulų be rimtų legionierių – neįmanoma. Netgi Lietuvoje, kur yra trys milijonai gyventojų – trys milijonai žaidėjų, „Žalgiris“ priverstas verstis legionieriais.

– Koks jausmas, kuomet ateini į sporto salę ir supranti, kad tris mėnesius tau nemokama?

– Žaidėjai negavo atlyginimų tris, aš – keturis mėnesius (liūdnai nusišypso). Žinote, tai tuščius kalbos... Tai tarsi paklausti žmogaus, kurio aplinkoje nesenai buvo mirtis: „Kaip tu jautiesi?“.  Man nepatinka tuščios kalbos. Kažkur skaičiau, kad žmonės net 70 proc. kalba tuščiai. Jūs puikiai žinote, kaip mes jautėmės ir jūs tai žinote – tad kam apie tai kalbėti?

Leiskite man pažymėti, kad „Khimki“ komandoje niekada krepšinis nebuvo maišomas su pinigais. Jūs puikiai matėte, kaip mūsų komanda rungtyniavo tuos tris mėnesius. Niekas net neįtarė, kad ekipos viduje kažkas yra negerai. Todėl didžiuojuosi savo žaidėjais. Pas mus viskas paprasta: jeigu mes nenorime žaisti – mes nerungtyniaujame. Bet jeigu mes pasirodome aikštėje, tikrai netausojame savo jėgų. Įsivaizduokime, kad būtume nustoję žaisti ir laukę pinigų. Kas iš to?

– Ar žinojote, kokios nuotaikos tvyrojo komandos persirengimo kambaryje?

– Galiu tik spėti. Žinau, ką reiškia, grįžus namo girdėti nebylius artimųjų klausimus. Jeigu mes, užaugę Sovietų sąjungoje, galime suprasti situaciją ir „susiveržti diržus“, kaip tai paaiškinti užsieniečiams? Mūsų naujokai – Paulas Davisas, Jamesas Augustine‘as, K.C.Riversas, Petteris Koponenas – niekaip negalėjo suprasti, kas dedasi. Nei vienas iš jų neslėpė, kad į Rusiją atvyko užsidirbti. Panašiai, kaip koks architektas iš Japonijos – atvyko, padarė savo darbą, gavo pinigus ir išvyko. Tačiau mūsų žaidėjai pinigų negavo. Turėjau ne vieną pokalbį su žaidėjais. Jie teiravosi kodėl negauna savo pinigų. Nežinojau, kaip jiems paaiškinti šio krašto žmonių mentalitetą. Juk Vakaruose niekas tokios situacijos nelaukia, kai žaidėjams tenka išvykti į kitą klubą ir reikalauti savo pinigų per teismus.

– Bet iš „Khimki“ niekas neišvyko!

– Taip. Ir tai puikiai parodo, kokią komandą mes suformavome. Neapsirikau, kviesdamas šiuos vyrukus į ekipą. O dabar pasvarstykime tai: jeigu mes taip nuostabiai rungtyniaujame turėdami tokių problemų, kaip atrodytumėme, jeigu finansinė mūsų netrukdytų mūsų?

– Ar nejaučiate pavojaus, kad kiekvienose rungtynėse žaisdami taip, tarsi jos būtų paskutinės, galite greitai išeikvoti save?

– Tai priklauso nuo treniruočių. Mes turime sistemą, stengiamės kontroliuoti žaidėjų formą. Kartais treniruojamės du kartus per dieną, kartais – vieną kartą. Jeigu dirbdamas nepasieksi būtinos linijos – nelaimėsi. Tačiau jeigu ją peržengsi – rizikuosi patirti traumą. Prieš pat Naujuosius turėjo tokių problemų, tačiau dabar žaidėjai nesiskundžia sveikata.  Ar užteks jėgų iki sezono pabaigos? Tikiuosi. Po puikios pergalės prieš „Maccabi“ dar labiau patikėjome savo jėgomis. Norime parodyti, kad net sėdint „Khimki“ lyderiams ant suolo, komanda išlaiko savo žaidimo lygį.

– Ar galima teigti, kad komanda šiemet rungtyniauja aukštesniu lygiu, lyginant su pernai metais, kuomet laimėjote Europos taurę?

– Žinoma. Tai nėra komanda, kuri gerai sužaidžia vieną mačą, o kitame atrodo labai prastai. Nesėkmių, žinoma, pasitaiko, tačiau jos retos. Ir jeigu prieš rungtynes mes būname laikomi favoritais, stengiamės tokį statusą pateisinti. Namuose apskritai nugalime visus – CSKA, „Real“, „Maccabi“, „Barcelona Regal“. Dabartinis „Khimki“ pribrendo rimtoms pergalėms. Europos taurė – praėjęs etapas. Dabar komanda svajoja apie VTB ir Eurolygos titulus.

– Ką darytumėte, jeigu finansinė situacija klube nepasitaisytų?

– (Juokiasi). Vykčiau namo ir užsiimčiau medžiokle bei žvejyba. Tuo metu agentas man surastų naują komandą. Neabejoju, kad šis klausimas išsispręstų be problemų. Tačiau iki ašarų būtų graudu prarasto tokią komandą. Dėkoju Dievui, kad taip neįvyko – mes išsaugojome „Khimki“.