Ketvirtąją dešimtį įpusėjęs Maksimas Galkinas gali džiaugtis jau 18 metų neblėstančiu pasisekimu estrados scenoje. Tuo buvo galima įsitikinti ir Palangoje.

Juk dar ne Kalėdos

Palangos vasaros estradoje savo pasirodymą šeštadienį surengęs vienas žymiausių Rusijos humoristų M.Galkinas poilsiauti į kurortą susirinkusiai publikai netruko įrodyti, kad yra toks pat žavus, talentingas ir nepakartojamas, kaip ir pernai ir dar daugybę vasarų, kai čia koncertavo. Už dvi valandas be pertraukos trukusį šou publika artistui atsidėkojo glėbiu gėlių ir audringomis ovacijomis stovint.

Į vakarą su M.Galkinu bilietai kainavo nepigiai – nuo 80 iki 200 litų, bet kone pusantro tūkstančio žmonių talpinanti Palangos vasaros estrada besibaigiančios vasaros vakarą buvo beveik pilna. Tarp kaip genys raibos publikos buvo matyti turbūt tiesiai iš pliažo atklydusių basutėmis ir šortais šmėžuojančių sužvarbusių ir nuobodžiaujančių poilsiautojų, balinėmis suknelėmis išsipusčiusių poniučių, keletas kostiumuotų politikų ir pulkelis niekuo neįpareigojančio laisvalaikio vakarui nusiteikusių vietinių verslininkų. Kas žiaumojo kramtomąją gumą, kas gurkšnojo gėrimus iš vienkartinių stiklinių ir skardinių, kas spoksojo į sceną, bandydami įsikirsti, ką reiškia tūkstančiais ryškiaspalvių lempučių akis verianti koncerto scenografija su ne mažiau rėksminga videoprojekcija. Juk dar ne Kalėdos...

Čia – kaip namie

M.Galkinui teko nelengvas, bet tikrai ne naujas iššūkis – įtikti tokiai margai gerbėjų miniai. Ir artistas su tuo puikiai susidorojo.

Kerinčiai besišypsantis aštrialiežuvis lietuviškąją auditorijos dalį pirmiausia papirko keliomis lietuviškomis frazėmis, o Palangoje poilsiaujančius savo tautiečius – padėkodamas, kad atėjo jo palaikyti. Tada kaip tikras džentelmenas papokštavo apie orą, kuris Palangoje šiomis dienomis vasaros kaitra nebelepina. Anot jo, čia vis tiek geriau, nei kokiame Turkijos kurorte, kur viskas svetima, ar Jūrmaloje, kuri visai suburžuazėjo, ar net Sočyje, kur viskas taip brangu!.. O čia – kaip namie, viskas sava – ir kainos, ir oras, ir jo užgrūdinti žmonės. Ir paaiškėjo, kam tos „kalėdinės lemputės“ – jomis išdabino sceną, kad visiems būtų šilčiau ir linksmiau. Nepabūgo „konkurencijos“, kad tie blizgučiai blaškys gerbėjų dėmesį. Bet dėl viso pikto tuoj pat nusivilko esą Fililipo Kirkorovo padovanotą žvilgantį švarkelį. Betrūko, kad nusiautų ir ne mažiau spindinčius batelius. Tiek to tos scenografijos – su juodais akiniais į sceną žiūrėti galima. Juolab kai joje toks charizmatiškas artistas, kuriam lengvai atleidi ir pamirštus dainos žodžius, ir nepataikymą į muzikos taktą, ir vieną kitą lėkštesnį juokelį. Jis pats to neslepia, viską paverčia humoru, ir pasitaisyti prieš gerbiamąją publiką jam vieni niekai. Bent taip atrodo. M.Galkinas moka išsisukti iš bet kokios situacijos ir žaismingai išsireikalauti iš apšvietėjo, kad vienintelį prožektorių iš salės pagaliau nukreiptų į jį. Kaip bičiuliui Nikolajui Baskovui, taip ir jam vieni niekai dainuojant pražygiuoti tarp publikos eilių – „suartėti su masėmis“ ir „susirinkti gėles“.

Kaip šachmatų partijoje

Jis gali viską – pasakoti anekdotus, dainuoti ir parodijuoti, paliesti subtiliausias temas ar tiesiog neva lengvai paliežuvauti apie kolegas, suskelti kokią fantastišką istoriją dienos tema – ir tai jam sekasi, smagu žiūrėti ir klausytis. Kaip dirba šis artistas, gražu žiūrėt: jei tai ne kūrybinis įkvėpimas, tai sunkiai nuo jo plika akimi atskiriama įgudusi meistrystė. Sakytumei, visa, ką jis veikia ir kalba scenoje, yra tik žaidimas, o „pijariniai“ pokštai – kerinti improvizacija. Atrodo, kad ir tekstų jam niekas nerašo, jie patys liejasi iš jo kaip iš gausybės rago. Iš tikrųjų ne taip viskas lengva ir paprasta, kaip atrodo. Šou profesionaliai surežisuotas, numatant visus ėjimus, kaip didmeistrio šachmatų partijoje.

Kad ir tas juokelis apie F.Kirkorovą ir jo aistrą blizgučiams, kartu primenant buvusį vyrą draugiškai „įsivaikinusią“ Alą Pugačiovą ir save, dabartinį jos vyrą, automatiškai tapusį „įtėviu“, gyvenančius neseniai baigtoje statyti gotikinio stiliaus pilyje. Šimtaprocentinė garantija, kad publikai tai įdomu ir juokinga. Kur nebus juokinga, kai toks garsus šoumenas šaiposi ne tik iš kitų, bet ir savęs. Nesvarbu, kad gyvenimas – vienas. Kol jį laikai už vadžių, nemokama reklama – svarbiau, kad tos vadžios neištrūktų. Šios trijulės „pijaras“ tiražuojamas per visus M.Galkino gimtadienių koncertus. Ir šiuosyk artistas nesusilaikė holivudiškai nepareklamavęs savęs bei savo artimiausių bendražygių šou pasaulyje.

Tai, ką moka geriausiai

Tiek to tą reklamą. Prie jos irgi galima įprasti. Ir nereikia juodų akinių. Juolab kad M.Galkinas labai jaučia, kur negalima perlenkti, ir subtiliai peršoka prie kitos temos.

Kad ir prie politikos, kurios, kaip jis teigia, pats nemėgsta. Betgi tai vėl garantuotai įdomu publikai. Net ir tai, kuri dabar jau nutolusi nuo Rusijos politikos peripetijų, smagu išgirsti ir pamatyti artistą pamėgdžiojant garsiausius šalies kaimynės politikos veikėjus. Gal jis to ir nemėgsta, bet jam tai pavyksta puikiai, ir visuomet tai yra viena stipriausių M.Galkino pasirodymo pusių. Gaila, šįkart politinių parodijų jis pažėrė nedaug, matyt, nenorėdamas įtempti kurortinės publikos smegenų. Vėlgi viską apžaidė aktualijomis – ką turi bendro rusai ir lietuviai. Tarkime, sugretino, kad Rusijos prezidentas – dziudoistas, o Lietuvos – karatistė.

Be abejo, artistas neapsiėjo be rusų estrados žvaigždžių parodijų, kurios yra kita jo šou stiprioji pusė. Turėdamas puikų balsą, išlavinęs visas įmanomas jo moduliacijas, M.Galkinas gali pamėgdžioti turbūt bet kurį. Ne tik Laimą Vaikulę, N.Baskovą, Mašą Rasputiną, Valentiną Leontjevą, bet ir tiesiog nuostabiai, net jaudinančiai jis uždainuoja kaip rusų estrados primadona A.Pugačiova. Publika jau nesyk girdėjo ir matė tas parodijas, gal tik viena kita naujesnė, tačiau vis tiek kvatojasi ir ploja kaip per premjerą. Išties artistas moka viską taip pateikti, kad gyveni tos akimirkos džiaugsmu, kurį jis spinduliuoja. Ir net nepajunti, kaip tas džiaugsmas pereina į kitos akimirkos liūdesį, savotišką juoką pro ašaras... Kad ir klausantis popuri dainų, su kuriomis M.Galkinas užaugo. Su jomis vieni užaugo, kiti paseno...

Gali po koncerto išeiti ir akimirksniu viską pamiršti, jis per daug neslegia minčių. Gal jų ir nemaitina, bet praskaidrina, pamankština, kad irtųsi, nepaskęstų kasdienio gyvenimo rūpesčiuose.

Gali praleisti vakarą ne su M.Galkinu, o, tarkime, su gera knyga. Bet tai nepalyginami dalykai. Gyvas, taiklus žodis iš talentingo žmogaus lūpų, virstantis užkrečiančiu juoku, šimtai gerai nusiteikusių, besišypsančių žmonių aplinkui – tai patirti buvo verta. Visi gražūs, mieli, jokios agresijos – toji žavi iliuzija po koncerto neapleido visą likusį išeinančios vasaros vakarą.