Paskutinį vasaros savaitgalį džiūgauti buvo galima ne tik dėl tikrai vasariškai šiltų orų, tačiau ir dėl renginių gausos. Zaraso saloje vyko keturioliktasis tarptautinis festivalis "Mėnuo Juodaragis", o Anykščiuose - bardų festivalis "Purpurinis vakaras". Vienos dainos skambėjo į krantą dūžtant vėjo genamoms ežero bangoms, o kitos - tyliai fone ošiant A.Baranausko apdainuotoms pušims. Šiuose festivaliuose ir praleidome paskutinį vasaros savaitgalį. Penktadienį, traukdami bardų dainas Dainuvos slėnyje, o šeštadienio vakarą šėldami ežerų krašte.

Gera valanda kelio nuo Vilniaus ir jau esame ant Šventosios kranto įsikūrusiuose Anykščiuose. Mieste, po kurio pušynus kadaise vaikščiojo A.Vienuolis, A.Baranauskas, J.Biliūnas. Viename iš tų pušynų nuo penktadienio vakaro gitaras derino Lietuvos bardai ir svečiai iš užsienio.

Atvykome į renginį truputį pavėlavę. Nustebino kamerinė aplinka. Scena nebuvo milžiniška, kaip sunkiosios muzikos festivalyje „Velnio akmuo“, tačiau arti savęs būrė visus dainuojamosios poezijos mylėtojus. Skambant jautriai poezijos stygai daug kas šnekučiavosi draugų būreliuose, gurkšnojo arbatą arba užvertę galvas, stebėdami pušų viršūnes, grožėjosi vakarėjančiu dangumi ir žvaigždėmis. Scenoje vieni atlikėjai keitė kitus. Drąsesni kuklesnius ir atvirkščiai.

Gal ne visiems gitaros stygos suskambėjo taip, kaip reikėjo, gal drebėjo balsas, tačiau nei vienas atlikėjas negalėjo skųstis publikos šilumos, plojimų stoka. Jais buvo apdovanoti visi: tiek tokie bardų "kastos" grandai kaip A.Kaniava, tiek jaunieji bardai, kurie šia muzika susižavėjo dar neseniai arba kaip viena grupių - susibūrė tik prieš keletą savaičių.

Susirinkusieji išgirdo kolektyvą „Stipriai kitaip“. Viskas tikrai buvo stipriai kitaip: trys vaikinai, užlipę ant scenos, metė iššūkį Dainuvos slėnyje, įrėmintame pušų kamienų, tvyrančiai romantikai ir nostalgijai. „Juk nepasikalbėti čia susirinkote,“- į žiūrovus kreipėsi grupėje klavišiniais instrumentais grojantis ir dainuojantis V.Bareikis. Ir žiūrovai neliko abejingi. Susirinkę greta scenos šėlo kartu su atlikėjais. Prisipažinsiu, kad dar ir šiandien mintyse kartoju „Levute, mažute, bilietėlius tik čiku čiku čyku“.

Po šių scenos „ekstremalų“ į sceną žengė jaunieji „Dainuojamosios poezijos konkursų“ laureatai, kurių paisrodymų pabaigoje „Purpurinio vakaro“ scenoje pasirodė A.Kaniava.

Pasibaigus A.Kaniavos pasirodymui, visi skubėjo į Anykščių koplyčią, kur vyko A.Kazanavičiaus ir B.Mar spektaklis pagal J.Biliūno laiškus žmonai Julijai - „Jis ir Ji“. Du aktoriai ir smuikininkas, deganti žvakė. Tiek pakako, kad nusikeltume į tuos laikus, kai vyko ši meilės istorija. To pakako, kad susižavėjimu spindėtų žiūrovų akys. Mažutėje koplyčioje visi įkvėpdavo ir iškvėpdavo kartu su aktoriais, atidavusiais daugiau nei tik bemiegę naktį šiam spektakliui.

Ir Gediminas Storpirštis. Jungtis tarp visko, kas vyko šiame festivalyje. Atėjęs atiduoti savęs ir raginantis visus ragauti dvasinio peno, kiek tik kiekvienas sugeba atsikąsti.