– Esate, kaip sakoma, menininkė iš prigimties?

– Yra toks posakis: „Gimęs su laimės marškinėliais“. Aš galvoju, kad esu gimusi su „menininkės marškinėliais“. Kiek save pamenu, jau nuo ankstyvos vaikystės, pagrindinė mano veikla buvo piešimas. Amžinai stigdavo popieriaus piešti, nes visus sąsiuvinius pripiešdavau per kelias valandas.

Dar labai mėgau poeziją ir eiliuotas pasakas. Visas turimas knygas išmokdavau mintinai. Augau su aukle, kuri rūpinosi ir mano jaunesniu broliu, tad nelabai turėdavo laiko skaityti. Gal todėl pati išmokau skaityti būdama ketverių. Taip ir leidau dienas su knygomis ir spalvotais pieštukais.

Užaugau kaime, kur tais laikais nebuvo galimybių lankyti meno mokyklos ir tikslingai siekti meno studijų. Taip susiklostė, kad nusprendžiau studijuoti edukologiją. Tapau pedagoge ir galėjau ne tik realizuoti savo kūrybiškumą, bet ir mokyti jo kitus.

Tapyba visada buvo mano paralelinė veikla. Aktyviai dalyvavau kolektyvinėse parodose, surengiau nemažai ir asmeninių. Kūryba yra didžioji mano aistra, mano gyvenimo pusiausvyros įrankis, iš visų sunkumų išnešanti srovė ir ryšys su aukštesnėmis jėgomis. Manau, kad žmogiškosios vaizduotės galia, galinti reikštis per kūrybą, yra nuostabi priemonė pačias sunkiausias patirtis transformuoti į kitokią – gilesnę ir šviesesnę egzistencinę kokybę. Tą supratau besigilindama į dailės terapijos studijas. Šios žinios man leido pasiekti nuostabių rezultatų ugdant vaikus, susiduriančius su sunkumais ugdymo procese.

Grožiui: popieriaus masė leidžia lengvai modeliuoti išskirtines formas. Nors šie papuošalai – gana masyvūs, jie labai lengvi. / A. B. Petrauskaitės-Nagel asmeninio archyvo nuotr.

– Tinklalapyje asta-baltija-art.com rašote, kad gyvenate tarp Lietuvos ir Vokietijos. Kaip taip?

– Tiek kūryboje, tiek gyvenimo kelyje man nestigo įvairovės. Kartais ir staigmenų. Viena iš tų staigmenų galėčiau pavadinti tai, kad prieš penkerius metus teko priimti sprendimą išvykti gyventi į Vokietiją. Pandemijos sujaukta pasaulio darna, kaip ir visiems, mums su draugu atnešė daug nežinomybės dėl ateities. Kadangi mano profesinė situacija tam buvo palankesnė, nusprendėme apsistoti jo šalyje.

Taip susitvėrė dveji namai. Gimė ir keistas dualus jausmas. Kad iš tiesų nebėra nė vienų namų. Yra „tarp“. Tačiau čia vėlgi gelbsti kūryba – tretieji mano namai.

Gebėti gyventi minimalistiškai ir tausojant man reiškia prabangą.

– Kodėl pasirinkote alegorines istorijas ir simbolius kaip pagrindinę savo darbų raiškos formą?

– Retas menininkas kurdamas užduoda klausimų, kodėl jo meninė raiška yra vienokios ar kitokios formos. Aš manau, kad kūryba, kaip ir sapnai, ateina iš tų pačių sielos gelmių, kai daugelis dalykų racionaliai nepaaiškinami.

Alegorinį mąstymą tikriausiai išsaugojau iš vaikystės. Kaip ir kiekvienas vaikas, prieblandoje, prieš užmigdama, galėjau ant sienos matyti keistų būtybių, kurios gąsdino ir kartu viliojo. Man labai įdomu paprasčiausius buities objektus ir scenarijus transformuoti į simbolių kalbą. Arba jausenas, kurias sunku verbalizuoti, paversti simboliais. Tai ta pati archetipų kalba, kuri ateina iš pasakų, legendų ir sapnų. Kažkas žaidžia su manimi šį žaidimą, ir man jis patinka.

– Kuo jums svarbi simbolių reikšmė, pavyzdžiui, drugelio ar laumžirgio, jūsų kuriamuose papuošaluose?

– Turbūt bet kokia meninė idėja sunkiai apsieitų be simbolinės išraiškos. Alegorinė kalba yra sena kaip žmonija. Patys pirmieji piešiniai ant uolų turėjo simbolinę reikšmę. Mano kūryboje simbolizmas užima labai svarbią vietą. Simbolis yra tarsi talpykla, į kurią galima įkelti visą istoriją. Daugelis simbolių yra būdingi visoms tautoms ir turi vienodą reikšmę. Pavyzdžiui, drugelis. Jis simbolizuoja amžiną pasaulio ir gyvenimo kismą. Gyvenimą, mirtį, gyvenimą... Tai būties trapumo ir atsinaujinimo simbolis. Todėl smagu, kai mano kūriniuose žmonės atpažįsta tuos archetipus ir jie surezonuoja jų sieloje.

Mane labai sujaudino viena istorija, kurią kažkada visiškai atsitiktinai užtikau internete. Vienas restauratorius, Amsterdamo katedroje restauruodamas labai seną nukryžiuoto Kristaus skulptūrą, jos galvos viduje rado miniatiūrinę tokią pačią Kristaus skulptūrėlę. Tik vietoj kryžiaus Kristus turėjo drugelio sparnus. Manoma, kad anuomet skulptorius taip pavaizdavo amžinąjį gyvenimą. Tokios ir panašios istorijos negali neįkvėpti.

Iš tiesų mane įkvepia ir daro įtaką labai įvairūs gyvenimo aspektai: nuo paprasčiausios buities iki poezijos, mitologijos ir teatro. Visada ieškau to siūlo, kuris sujungia paprastus, kasdienius motyvus su nepažiniais, transcendentiniais elementais. Todėl tiek tapyboje, tiek plastiniame žanre dominuoja mano darbams tam tikro švytėjimo ir sakralumo suteikiančios formos ir spalvos.

Išeitis: menininkės pasirinkti kūrybiniai sprendimai leidžia kurti estetiką iš medžiagų, kurių yra mūsų buityje. / A. B. Petrauskaitės-Nagel asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susidomėjote perdirbto popieriaus mase?

– Plastinio meno iš perdirbto popieriaus masės, dar vadinamos papjė mašė, pradžia sutapo su mano gyvenimo ir pasaulio permainomis. Kaip minėjau, prasidėjus pandemijai, įvyko ir gana reikšmingų mano gyvenimo permainų. Šiame kontekste labai natūraliai pajutau poreikį tapybą pakeisti kuo nors labiau apčiuopiamu, medžiagišku, kūnišku. Gal todėl, kad buvo sunku suvokti save naujoje, svetimoje erdvėje, gal todėl, kad pasaulio vaizdas tapo toks išsklidęs, norėjosi ką nors sutverti, sulipdyti, sumontuoti. Taip ėmiau mąstyti apie skulptūrą. Tik neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip ir kur įsigyti reikalingų priemonių, o galimybės įgyvendinti techninius sprendimus, pavyzdžiui, dirbant su moliu, buvo sunkiai prieinamos.

Kol generavau naujas savo idėjas, daug laiko leidau miške. Dažnai prisiminimais sugrįždavau į vaikystėje mėgtas vietas. Prisiminiau, kokį ypatingą ryšį turėjau su medžiais – jie man būdavo panašūs į žmones. Mano vaikystės namai buvo apsupti didžiulio seno parko, su magiška eglių alėja. Ten gyveno apuokai ir begalė kitų paukščių. Tačiau vieną dieną kažkas nusprendė melioruoti aplinkinius laukus ir išrovė su šaknimis didžiąją dalį tų medžių. Man, mažam vaikui, tai buvo begalinis sukrėtimas, netektis. Nežinau, kiek laiko gedėjau tų medžių. Manau, iki dabar jaučiu tą gumulą gerklėje.

Iš visų sukauptų patirčių ir prisiminimų, iš tų vaikystės medžių ilgesio, kilo mintis pabandyti kurti iš perdirbto popieriaus masės. Ta grandinė, kad popierius – iš medžio, o mano kūriniai bus tolesnis perkūnijimas, tarsi medžio reinkarnacija, man pasirodė patraukli, prasminga ir kartu labai kitoniška.

Kaip teigė filosofas Kristupas Sabolius: „Kūrybingumas yra tam tikra sąmonės laisvė, bet ji kyla iš suvaržymų.“ Taip iš tų suvaržančių aplinkybių ir išsisukau. Surinkau visą namuose turimą nereikalingą popierių ir sėdau jo plėšyti. Apėmė toks jaudulys ir smalsumas kartu...

Mane žavi ir tai, kad papjė mašė technika yra atkeliavusi net iš II mūsų eros amžiaus. Pirmieji ją ėmė naudoti japonai. Gamindami iš medžio plaušų ir dervų masę, jie kūrė toli gražu ne meną – dėl šios medžiagos lengvumo ir patvarumo gamindavo šalmus kariams, valtis ir įvairius kitus praktiškus daiktus. Į Europą šią techniką pirmieji atgabeno ispanai. Tai įvyko gana vėlai, XVIII a.

Teko nemažai gilintis, kaip sukurti masę, kad modeliuojant ji turėtų mano pageidaujamų savybių. Teko ir paeksperimentuoti, nes skulptūrai reikia vienokios konsistencijos, o, tarkim, kokiam namų dekoro objektui ar papuošalui – jau visai kitokios.

Tai gana įnoringa technika, reikalaujanti kantrybės, gerų oro sąlygų. Reikia ir pakankamai erdvės, nes džiūvimo procesas yra gana ilgas. Labai dideli mano pagalbininkai yra saulė ir vėjas, todėl didesnius objektus lengviausia kurti šiltuoju metų laiku. Kadangi su šia medžiaga tenka dirbti sluoksniuojant, kuriu vienu metu kelis objektus. Tame ilgame džiūvimo procese medžiaga dar ir pati formuoja netikėtų faktūrų, kurios mano kūriniams suteikia sendintų paviršių efektą.

Rezultatas – kūriniai lengvi, labai patvarūs ir neretai nustebina kokiu netikėtu atradimu.

A. B. Petrauskaitės-Nagel asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius pagrindinius iššūkius ir pranašumus matote naudodama antrines žaliavas, pavyzdžiui, kurdama papuošalus?

– Būtent dėl tų medžiagos savybių pradėjau kurti papuošalus, kurie, būdami gana masyvūs, išlieka labai lengvi ir nedūžtantys. Iš pradžių papuošalus kūriau tik sau, nes mėgstu masyvius, neįprasto dizaino aksesuarus. Tačiau labai greitai jie sulaukė aplinkinių dėmesio. Popieriaus masė leidžia lengvai įgyvendinti pačias keisčiausias idėjas, modeliuoti išskirtines formas.

– Siekiate, kad kūrybos procese naudojamos medžiagos būtų draugiškos odai ir aplinkai?

– Kadangi popierius pats savaime yra labai organiška medžiaga, ruošdama jo masę naudoju tik patikrintus sudėtinius komponentus, kuriuose nėra toksiškų medžiagų. Taip pat ir lakai, kuriais dekoruoju kūrinius, dažniausiai yra ekologiški, skirti kūdikių žaislams gaminti.

– Kaip vertinate tvarumo idėjas mene? Kaip jos dera su jūsų darbais?

– Man labai smagu, kad vis daugiau menininkų domisi ir ieško būdų kurti tausodami pasaulį ir aplinką. Apskritai žaviuosi, kad vis daugiau menininkų tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje bendradarbiauja su mokslininkais kurdami bendrus projektus ir gilindamiesi ne tik į tvarių medžiagų panaudojimą, bet savo kūryba atlieka didžiulį švietėjišką darbą, menine kalba pasakoja apie mūsų planetos būklę, skatina visuomenę atsakingiau vartoti.

Man pačiai nuo mažens buvo įdiegtos tausaus gyvenimo tradicijos. Mano seneliai man buvo ir liko pats didžiausias pavyzdys. Pagarba gamtai ir jos ištekliams, pagarba maistui, sunaudojant jį be atliekų, pastanga daug ką susikurti savo rankomis tapo ir mano kasdieniais įpročiais. Gebėti gyventi minimalistiškai ir tausojant man reiškia prabangą. Todėl ir mano pasirinkti kūrybos sprendimai leidžia kurti estetiką iš medžiagų, kurių yra kiekvieno mūsų buityje.

Ta grandinė, kad popierius – iš medžio, o mano kūriniai bus tolesnis perkūnijimas, tarsi medžio reinkarnacija, man pasirodė patraukli, prasminga ir kartu labai kitoniška.

– Kaip manote, kokią žinutę jūsų kūriniai siunčia žiūrovams apie kūrybinį eksperimentavimą ir atsakomybę aplinkai?

– Manau, kad kūryba pirmiausia yra mūsų vidinės tiesos išraiška. Tai sielos kalba, kuri nemeluoja. Man smagiausia, kad žmonės, matydami mano kūrinius, visada nustemba ir nusišypso, o kai sužino, iš ko jie pagaminti, dar labiau nustemba. Tačiau nė vienas nelieka abejingas. Dauguma labai nori sužinoti, kaip vyksta procesas, nori paliesti, pakilnoti, klausinėja apie galimybę patiems išmokti šios technikos. Tai rodo, kad žmones jaudina mano kuriama estetika ir mano tvarios kūrybos pastanga.

– Ar tvarumo idėjos atsispindi ne tik jūsų kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime?

– Manau, kad tvarus gyvenimo būdas taip pat yra kūryba, nes tvarumas reikalauja ir sumanumo. Tačiau tai vis dar nėra savaime suprantamas visuomenės reiškinys, todėl kiekviename žingsnyje praktikuoti tvarumą – nelengva užduotis.

Man nesuvokiama, kaip žmonės vis dar mėto šiukšles iš savo balkonų ar palieka jas miške. Atrodo, tai tikrai seniai nebeturėtų būti opi tema, bet deja. Pati visada nešiojuosi kuprinėje pirštines ir renku tas kitų paliktas šiukšles. Nesunku. Tačiau dažnai pati nežinau, ką daryti, pavyzdžiui, su plastikinėmis pakuotėmis. Plastikas, kad ir rūšiuojamas, man yra didelis skaudulys gyvenime. Kiek įmanoma, stengiuosi pirkti produktus be pakuočių.

Labai smagus reiškinys Lietuvoje – vis populiaresnės drabužių mainytuvės. Vokietijoje to beveik nėra. Manau, kad jau darželyje ir mokykloje reikėtų daug dėmesio skirti tvarumo temai. Tam reikia žinių ir nuolat ugdyti įgūdžius.