Aukštesnė nata

Po penktosios ekspedicijos E.Jakilaitis sakė, kad tai buvo paskutinė ekspedicija.

"Buvome ir apsisprendę, ir atsibučiavę. Kalbant apie visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) programą, ekspedicija buvo įvykdyta: upių nebeliko, nebent mažytės, o juk nesinori, kad būtų mažiau įdomu nei praėjusiais metais, todėl galimybių surengti naują ekspediciją nematėme. Bet, diskutuojant su LRT, matydami šito projekto sėkmę, buvome paskatinti galvoti toliau ir tada paėmėme aukštesnę natą", – pasakoja vienas iš ekspedicijos sumanytojų.

"Pagalvojome, kad galime pateikti europinį Lietuvos istorijos kontekstą, ir tas europinis Lietuvos istorijos kontekstas yra susijęs su Gediminaičių dinastija arba, kaip lenkai vadina, – Jogailaičių dinastija. Ypač su jos klestėjimu XVI a., kai Gedimino palikuonys, į šiandienos žemėlapį žiūrint, dešimt Europos valstybių valdė. Tai yra Gedimino anūko Jogailos pradėta europinė valdovų dinastija", – tęsia E.Jakilaitis.

Pasak jo, ši tema – nepaprastai įdomi, nėra plačiai plėtota Lietuvos žiniasklaidoje, o pati ekspedicija nuo pat pradžios, lyginant su ankstesnėmis, išsiskiria savo istorijos turtingumu.

Ekspedicija nemoko istorijos, bet ji gali atkreipti dėmesį į tam tikrus fenomenus, paskatinti žmones daugiau domėtis, atsigręžti arba keliauti, pažinti ne tiek tolimus kraštus, kurie yra ne mažiau įdomūs už tolimus.

Virusas nesutrukdė

Ekspedicijos dalyviai iš Vilniaus išvyko liepos 6-ąją, kai dėl koronaviruso pandemijos dar pavasarį užsidariusios valstybių sienos atsivėrė ar tik pradėjo vertis. Tačiau E.Jakilaitis pabrėžia, kad ekspedicijos dalyviai puikiai suprato, jog situacija taip palankiai klostysis ne visur ir ne visą ekspedicijos laiką.

"Vengrijos ir Serbijos pasienyje reikėjo priimti sprendimą, ar vykti į Serbiją ir po to dvi savaites visiems saviizoliuotis, kas turbūt nebūtų buvusi labai didelė problema. Kur kas didesnė problema būtų vykti į kitą valstybę tuomet, kai tavo valstybė tau sako į tą valstybę nevykti. Mes nutarėme, kad neįsivaizduotinas dalykas, jog mes prisiimtume nereikalingas rizikas ir elgtumės neatsakingai. Būdami ir LRT, ir Vilniaus universiteto atstovai, ir atsakingi žmonės, nutarėme vykti ten, kur mūsų valstybės institucijos mums nurodo, kad yra saugu", – atvirauja E.Jakilaitis.

Dėl to ekspedicija sutrumpėjo bemaž savaite. "Neaplankėme Serbijos ir Rumunijos, kur turėjome nemažai lankytinų taškų. Buvo svarstoma lankytis Slovėnijoje, kur gamtiniu požiūriu buvo vienas išskirtinis taškas. Iš viso atsisakėme keturių valstybių, bet, kalbant apie turinį, mes turbūt atsisakėme ne daugiau kaip 10 proc., nes pati intensyviausia ekspedicija buvo Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje – Krokuvoje", – nepaisant ekstremalios situacijos, stipria ekspedicija džiaugiasi žurnalistas.

"Jau pirmą dieną visiems sakiau, kad važiuojame pro mažai pravertą langelį ir tikrai žinome, kad tas langas užsivers, tik yra klausimas, kur – ar tuo metu būsime Vokietijoje, ar Slovakijoje, ar Čekijoje, ar Vengrijoje. Pavyko nukeliauti 4/5 viso maršruto ir įgyvendinti turbtūt 9/10 viso planuoto turinio. Mums tikrai labai pasisekė", – daro išvadą E.Jakilaitis.

Europa esame mes

Ši ekspedicija negali pakeisti istorijos, bet gali šį tą paskatinti, įsitikinęs žurnalistas.

"Paskatinti suvokimą, kad mes Lietuvoje nesame vienui vieni ir patys savaime egzistuojantys – mes esame plataus, didelio, europinio, istorinio konteksto dalis ir labai svarbios Europos istorijos dalies, ypač tam tikrais amžiais, kūrėjai. Man atrodo, kad ši ekspedicija prisidės prie suvokimo, kad lietuviai per amžius yra europiečiai, kad jie yra Europos dalis ir kad Lietuva nėra ta valstybė, kuri vien gauna. Tai yra tauta, kuri praturtina ir kitus savo istorija, savo kultūra, savo pasiekimais meno, mokslo, karybos srityse. Po šios ekspedicijos visuomenėje bus daugiau supratimo, kad mes istoriškai esame europiečiai. Europa yra vieta, kurioje mes veikiame amžių amžiais kaip lygūs su lygiais. Tai labai svarbu, nepaisant to, kad daug kur buvome paskutiniai – kad ir kalbant apie krikštą. Bet po keleto amžių mes tapome tikros, visavertės Europos istorijos dalimi. Reikia suvokti, kad ne nuo narystės ES prasidėjo Lietuvos buvimas Europoje, o nuo XV–XVI a.", – pabrėžia E.Jakilaitis.

Dalis istorikų Jogailos valdymo laikotarpį vertina kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžią, tad vėlesnis jo palikuonių palikimas Europos kultūroje dažnai tarsi savaime atsiejamas nuo Lietuvos istorijos. Pasak E.Jakilaičio, tai yra stereotipai, kuriuos labai lengva paaiškinti.

"Jie didele dalimi susiformavo tarpukario istorikų dėka, kai du dešimtmečius buvo karinė padėtis su Lenkija, Lenkija buvo okupavusi mūsų istorinę sostinę Vilnių. Atitinkamai ta priešprieša su lenkais paliko savo žymes. Dažnai mes savo istorijos didybės pabaigą siedavome su Vytauto Didžiojo mirtimi, o pradžią – vėl su 1918 m. Tarsi beveik 500 metų nieko nebūtų buvę. Bet Vilnius nebūtų viena gražiausių barokinių Europos sostinių, jei čia būtų tvyrojusi tamsa ir sąstingis. Vilniaus universitetas nebūtų savo auklėtinių įtaką išplėtęs po visą Centrinę ir Rytų Europą, jei tai būtų koks nors tamsybės taškas Europoje. Tą suvokti turbūt yra labai svarbu", – svarsto jis.

Ekspedicija nemoko istorijos, bet ji gali atkreipti dėmesį į tam tikrus fenomenus, paskatinti žmones daugiau domėtis, atsigręžti arba keliauti, pažinti ne tiek tolimus kraštus, kurie yra ne mažiau įdomūs už tolimus.

"Žinoma, tam reikia, kad būtų atviros sienos, o pandemijos sąlygomis tai nelabai galioja. Bet tam nereikia nei ypatingų išlaidų, užtenka automobilio ar dviračio, palapinės ar kažkokio laivelio. Akivaizdu, kad ekspedicija tikrai paskatina keliones po buvusią LDK teritoriją. Jau būna, kad kažkur atvažiuojame antrą kartą kaip privatūs asmenys ar su kitais projektais, ir girdime iš, pavyzdžiui, Sudargo bendruomenės, kad mums apsilankius prasidėjo žmonių antplūdis. Vadinasi, tai skatina žmones dairytis aplinkui ir domėtis", – džiaugiasi E.Jakilaitis.

Žemiškas nerimas

Prie Nacionalinės ekspedicijos senbuvių šiemet prisijungė ir būrys naujokų, tarp kurių – ir LRT žurnalistė, laidų vedėja, pianistė Gerūta Griniūtė. Ji sako, kad dėl naujokės statuso nesijaudino, tačiau šiokį tokį nerimą jai kėlė kur kas žemiškesni dalykai.

"Prieš kelionę nerimavau, kaip reikės miegoti palapinėje, ar nebus drėgna, ar nebus šalta, ar nereikės miegoti ant žolės, – pirmiausia galvoje sukosi šie paprasti, žemiški rūpesčiai, nes prie tokių dalykų nelabai esu pratusi. Visa kita atrodė itin įdomu, labai laukiau ekspedicijos, nes žinojau, į kokias šalis keliausime", – pasakoja ji.

"Be abejonės, iš pradžių svarsčiau, kaip man pavyks bendrauti su kolegomis. Bet žinodama, kokie žmonės kartu keliauja, tikrai nesijaučiau neramiai, nes daugelį jų – vienus mažiau, kitus truputį daugiau – pažinojau, buvau bent jau prasilenkusi su jais LRT koridoriuose, koncertuose, universitete. Tikrai nebuvo jokios baimės, kad gali kas nors nepavykti, kad gali atsirasti kokia nors trintis. Galiu pasakyti tiek, kad kai kurie žmonės daugiau nei pateisino lūkesčius. Ko gero, didžioji dalis. Kad ir kolega iš LRT RADIJO Edvardas Kubilius. Mes abu dirbame radijuje, kasdien vaikštome visai netoli, bet iki kelionės atrodė, kad jis visada susimąstęs, labai rimtas, kartais net atšiaurokas. Kelionės metu aš jį atradau visiškai kitokį. Sakyčiau, užsimezgė labai graži, nuoširdi draugystė", – atvirauja ekspedicijos dalyvė.

Muzikos atspindžiai

Ši Nacionalinė ekspedicija išsiskyrė savo muzikalumu, kadangi aplankyta daug su muzika susijusių vietų.

"Važiuojant prisiminiau savo 2018 m. vasaros kelionę į Lenkiją – tada vykau į Varšuvą norėdama geriau pažinti Fryderyką Chopiną. Aplankėme muzikalius Vokietijos miestus: Dresdeną, Leipcigą, Rėgensburgą. Tuose miestuose ne tik daug svarbių klasikinės muzikos taškų – juose studijavo ir lietuvių muzikai, kūrėjai ir atlikėjai. Rėgensburge, Aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, studijavo Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Teodoras Brazys. Leipcigo konservatorijoje mokėsi labai daug svarbių lietuvių muzikų: ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Balys Dvarionas, ir Juozas Gruodis, ir Jadvyga Čiurlionytė, daugelis kitų", – vardija žurnalistė.

"Be to, minėta Leipcigo konservatorija yra pirmoji Vokietijoje – ją įkūrė Felixas Mendelssohnas. Šiame mieste taip pat stovi Šv.Tomo katedra, kurioje vargonavo Johannas Sebastianas Bachas, ten kūrė ir Robertas Schumannas, ir Clara Schumann. Ir tai tik Vokietija, o buvo ir Austrija, kurioje, natūralu, aplankėme Zalcburgą – miestą, kuriame gimė Wolfgangas Amadeus Mozartas, Vieną, kurioje gyveno ir kūrė Ludwikas van Beethovenas, Jozephas Haydnas ir pats Mozartas bei daugybė kitų kompozitorių. Mes net nespėjome aprėpti tiek daug kūrėjų, nes tai  buvo labai didelis muzikų traukos centras. Vėliau keliaujant atsivėrė Vengrija, kurioje – Ferencas Lisztas…" – tęsia ji.

"Muzikos atspindžių, kūrėjų pėdsakų ekspedicijoje buvo labai daug. Keliauti tokiais muzikos takais, kurie vingiuoja Gediminaičių Europos keliais, man buvo garbė, laimė ir didelis džiaugsmas", – tvirtina G.Griniūtė.

Ekspedicijoje – su pianinu

Į Nacionalinę ekspediciją pianistė pasiėmė ir pianiną, kuris, pasak jos, didelių sunkumų nesukėlė.

"Nacionalinės ekspedicijos komandoje žmonių, kurie dirba už kadro, yra daug, viskas šioje kelionėje yra labai gerai sustyguota. Man nereikėdavo jaudintis, kad instrumetą kur nors tektų neštis pačiai, greta visada buvo atsakingi žmonės, kurie labai mielai padėjo, viską sujungdavo, prižiūrėdavo, kad instrumentas neliktų per ilgai lauke, rūpinosi, kad jis būtų saugiai transportuojamas", – pasakoja ji.

Ekspedicijai pianinas neabejotinai suteikė neįkainojamo žavesio. "Buvo linksmų detalių. Norint gerai atlikti kūrinį prie įjungtų kamerų, kitaip tariant, jau koncerto metu, svarbu palaikyti formą kiekvieną dieną repetuojant – tai žino kiekvienas muzikas. Taigi elektrinį pianiną tekdavo išsitraukti ir važiuojant kemperiu. Paprašydavau, kad man paduotų klaviatūrą, ir aš grodavau kolegoms. O kai norėdavau kartoti pratimus ir gamas, kad netrukdyčiau bendrakeleiviams, užsidėdavau ausines. Kylant kalnų serpantinais tikrai reikėdavo prilaikyti instrumentą. Lygiai taip pat ir laive: laivelis supasi ant bangų, klaviatūra stovi pusiau stabiliai, dar saulė blyksi į akis – o aš groju. Įdomus jausmas. Arba vakare stovykloje, kai visi sugrįžta po ilgos dienos, o pievoje būriais skraido uodai – negali jų ranka nuvyti, nes abi rankos užimtos – groju kokią nors M.K.Čiurlionio mazurką. Tai juokingos detalės, bet jas gera prisiminti", – šypsosi G.Griniūtė.

Ji prisimena ir vieną jautriausių bei muzikaliausių ekspedicijos momentų. "Rėgensburge, kur mokėsi Juozas Naujalis, ant tilto pasistatėme instrumentą ir ten galėjau paskambinti jo kūrinį "Lietuva brangi". Tai buvo labai gražus, kilnus momentas – man pačiai jis labai  įsiminė. Tokių gražių momentų, susijusių su instrumentu, Nacionalinės ekspedicijos metu buvo tikrai nemažai", – dalijasi mintimis pianistė.

Keitėsi požiūris

Ekpedicijos metu ne tik gilėjo G.Griniūtės ryšys su muzika, bet ir keitėsi požiūris į istorijos išmanymą.

"Jei galvojame, kad žinome daug, užtenka pabūti prie profesoriaus Alfredo Bumblausko ir jaunųjų istorikų ir pamatyti, kaip jie išsistudijavę istorinius giminystės ryšius… Akys didėjo girdint, kiek žmogus gali prisiminti – Gediminaičių linijoje tiek daug vienodų vardų, tai sunku suvokti, kaip galima prisiminti, kas kur nutekėjo, kas su kuo gyveno, kiek vaikų turėjo ir kaip vaikai pasklido po pasaulį?" – retoriškai klausia ji.

"Kai skaitai vadovėlius, kartais sunku įsivaizduoti, kokį svarbą, kokią įtaką vis dėlto turėjo mūsų, LDK, valdovai, kokį svarbų vaidmenį mūsiškiai vaidino istorijoje. Ir tie vyčiai, mums pažįstami vardai, kuriuos matėme iškaltus įvairių bažnyčių, katedrų garbingiausiose vietose, padeda suprasti, kokie buvo mūsų ainiai", – primena G.Griniūtė.

Nauja pradžia?

Ar vyks septintoji Nacionalinė ekspedicija? E.Jakilaitis atsako, kad išmoko pamoką ir niekada nesakys "niekada".

"Idėjos užuomazgos gal kažkokios ir yra, bet kalbėti apie tai būtų gerokai per anksti. Dažniausiai apie tai pradedame galvoti prieš Naujuosius metus. Tada galima rimtai diskutuoti su LRT. Nėra taip, kad mes sugalvojame ir važiuojame – čia daugybė dalykų. Svarbiausias, žinoma, yra profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris turi matyti koncepciją ir idėją, vertą Nacionalinės ekspedicijos. Ambicingas pavadinimas, todėl ir turinys turi būti maksimaliai platus, daug ką aprėpiantis", – paaiškina jis.

"Nesakysiu, kad tai yra paskutinė ekspedicija, nors ji gali būti ir paskutinė. Man atrodo, kad tai gali būti kažko naujo pradžia. Matysime", – šypsosi E.Jakilaitis.