Atrodo, "Romuvos" mylėtojai ir gerbėjai laimėjo savąjį Vaterlo. Bendrovės "Romuva" valdyba nusprendė nelaukti iki 2012 m. ir vienašališkai nutraukė aštuonerius metus trukusią nuomos sutartį su įmone "Rosh", vadovaujama Ramūno Šalūgos.

Legendinio kino teatro gerbėjai šią žinią pasitiko su džiaugsmu. Įspūdingai operatyviai sureagavo ir dienraščio skaitytojai, kurių laiškai su reikalavimais grąžinti "Romuvą" kauniečiams jau ne vienus metus sudarė žymią redakciją pasiekiančių laiškų dalį.

"Manome, kad šiuo klausimu turime teisę pareikšti savo pageidavimus ir mes, kauniečiai, kino lankytojai. Mūsų nuomone, "Romuva" turi likti tuo, kuo buvo nuo savo gyvavimo pradžios – kino teatru." "Būtinas nors vienas kino teatras ne prekybos centre." "Kino lankytojai tokiu kinu nori turėti "Romuvą". Jie pageidauja, kad čia vyktų ne įvairių menų renginiai (...), o tik kino renginiai."

Tai – tik kelios nuoširdžių legendinio objekto gerbėjų mintys. Vargu, ar šie žmonės buvo tarp žmonių kavingais veidais, kurie, kelis mėnesius kiekvieno penktadienio vidurdienį "Romuvos" prieigose gurkšnodami kavą ar arbatą, beldėsi į kino teatrą laidojančiųjų sąžinę. Tačiau nedrįstume abejoti, kad jie būtų tarp nuolatinių kino teatro lankytojų – tokių, kurie ištroškę nekomercinės kultūros sutiktų klasikų ar debiutantų filmus žiūrėti kad ir vilkėdami storus paltus nešildomoje salėje.

Tik akivaizdu, kad teisiškai atgavus "Romuvą", kova dėl legendos grįžimo į Laisvės alėjos, o ir viso Kauno gyvenimą toli gražu nesibaigė. Laimėtas tik vienas labai svarbus mūšis. Kad galėtume sakyti, jog laimėtas ir karas, teks nuveikti dar labai daug. Ir šiam darbui vien entuziazmo neužteks. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau nekomercinio kino ar apskritai meno salai atsirasti reikės pinigų. Ir gana nemažai. Iš kur jų gauti bent kol kas, bent oficialiai nežino niekas.

Teisinėje valstybėje dalis būtinų investicijų tikriausiai nesunkiai pasiektų iš žmonių, kurie tarpukario legendą pavertė vaiduokliu – tų, kurie galbūt rezgė planus įsigyti šį objektą už centus, kurie galiausiai sugadino šildymo sistemą ir padarė kitokios žalos saugotinam pastatui. Lietuvoje gi mažai tikėtina, kad kaltųjų paieškos ir kompensacijos už padarytą žalą išieškojimo procesas užtruktų tiek, kad pinigų belaukdama "Romuva" turbūt ir iš lauko apsitrauktų pelėsiais.

Panaši investicijų į kultūros objektus Lietuvoje patirtis nežada nieko gera: ten, kur pakvimpa pinigais, dažnai ima stigti elementarios elgesio kultūros bei moralės, o kilniam reikalui skirtos lėšos pagerina ir juos čiupinėjusių žmonių asmeninę buitį. Teoriškai bene labiausiai priimtiną pinigų šaltinį – ES fondus – pasiekti užtruktų nedovanotinai daug laiko. Dėl "Romuvos" kovoję entuziastai patys nesemia pinigų rieškučiomis – ar bent jau nesigiria jų gausa. Kaip "noriai" kauniečiai aukoja miestui svarbiems objektams, parodė sporto arenai reikalingų pinigų rinkimo vajus, inicijuotas dar tuomet, kai krize nė nekvepėjo.

Kad ir kokie būtų kiti kovos dėl "Romuvos" žingsniai, norėtųsi tikėtis, jog senoji legenda atgims iš naujo – ne vien kaip seniausias Lietuvos kino teatras, bet ir kaip įrodymas, kad Kaunas atgauna šalies kultūros sostinės vardą.