Pirmiausia atsakinga šeima

„Galima sakyti, kad savivertei formuotis daugiausia įtakos turi aplinka. Kuo mažesnis vaikas, tuo ta aplinka siauresnė. Kalbant apie mažus vaikus, aišku, kad didelę reikšmę jų savivertei turi tėvai ir suaugusieji, kurie jau artimai bendrauja su vaiku. Juk maži vaikai tėvais pasitiki besąlygiškai, viskuo, ką jie sako, nes tėvai yra vaikams autoritetas“, – sako Lietuvos psichologų sąjungos narė Marina Guptor.

Atsakomybė nesumenkinti vaiko savivertės tenka tėvams. Nuo pat mažų dienų psichologai ir psichoterapeutai rekomenduoja kuo mažiau vaiką kritikuoti, susilaikyti nuo nebūtinų neigiamų pastabų. Pavyzdžiui, vietoj žodžių: „nemoki“, „nesugebi“, „kiti vaikai tai daro geriau“, patariama pagirti už pastangas, pasiūlyti savo pagalbą, padrąsinti nenuleisti rankų ir toliau stengtis.

Žinoma, vaikui augant, aplinka plečiasi. Net ir pačius pozityviausius šeimos žodžius gali nustelbti draugų, mokytojų nuomonė. „Gali būti liūdnų nutikimų, kai vaikai išgirsta ką nors neigiamo, nemalonaus iš kitų vaikų ar suaugusiųjų“, – įspėja psichoterapeutė.

Išduoda žodžiai

Vis dėlto M. Guptor tikina, kad dar vaikystėje puoselėta aukšta savivertė leis ir į ankstyvąją paauglystę įžengusiam vaikui išlaikyti didesnį tikėjimą savimi, savo jėgomis ir gabumais.

Jeigu mes nuo pat mažens priimame vaiką tokį, koks jis yra, net kai jis išreiškia nemalonius jausmus, pyksta, liūdi, formuojasi jo sveika savivertė, kad aš galiu būti visoks ir mane myli.

„Jeigu mes nuo pat mažens priimame vaiką tokį, koks jis yra, net kai jis išreiškia nemalonius jausmus, pyksta, liūdi, formuojasi jo sveika savivertė, kad aš galiu būti visoks ir mane myli“, – tikina pašnekovė ir priduria, kad namie sukurta saugi, tolerantiška aplinka dažnai vaikui tampa stiprybės ir pasitikėjimo pamatu.

Tiesa, psichoterapeutė pabrėžia, kad visi vaikai – skirtingi. Vieniems aukšta savivertė tarsi įgimta, o kitiems net ir kasdien kartojami geri žodžiai tikėjimo savimi nepakelia. Kalbant apie sunkią užduotį išugdyti sveiką vaiko savivertę, pašnekovė pataria tėvams klausytis ir girdėti tai, ką vaikas kalba apie save.

„Reikia atkreipti dėmesį, kaip vaikas pats save vertina, ką kalba. Pavyzdžiui, kartais vaikai sako: „aš blogas“ arba „man nepasiseks“. Jeigu vaikui reikia atlikti kokią nors užduotėlę, sako: „aš visada viską blogai darau“, „man neišeina“, „aš nemoku“. Tokios ir panašios frazės signalizuoja, kad vaikas išties tikėjimo savimi išties turi per mažai“, – paaiškina specialistė.

Klausytis ir kalbėti

M. Guptor juokauja, kad stebuklingo, visų vaikų savivertei pakelti tinkamo recepto dar neatrado. Tačiau darbo su vaikais patirtis leido atrasti bent kelis būdus, kaip padėti vaikui savo savivertę ugdyti.

„Labai svarbu nuo pat mažens atkreipti dėmesį į tai, kas vaikui sekasi. Pastebėti jo pastangas, pagirti. Jeigu mažas vaikas stato kaladėles, jam nepavyksta, bet jis ir toliau stato. Pagirkime jį, pasakykime, kad pirmą kartą nepavyko, stengiantis toliau tikrai pasiseks“, – pataria psichoterapeutė.

Be to, itin svarbu tėvams kalbėtis ir paaiškinti vaikui, kad visi žmonės skirtingi ir jų įgūdžiai skiriasi. „Mes gebame užduotis atlikti skirtingai. Tai nereiškia, kad kas nors blogesnis, o kažkas – geresnis. Tiesiog vienam vaikui gali sektis vieni dalykai geriau, kitam – kiti“, – apibendrina M. Guptor.