Vairavimo instruktorių bendravimo su mokiniais kultūra Lietuvoje yra problema: pamirštama, kad geras instruktorius pirmiausiai turėtų būti geras pedagogas. Taip portalui LRT.lt teigia automobilių žurnalistas, lenktynininkas bei vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas.

Savo ruožtu ralio meistras Henrikas Kazakauskas sako pastebintis automobiliuose rūkančius ir su mokiniais nebendraujančius instruktorius. Nei šie, nei šaukiantys ant mokinių, anot H. Kazakausko, gerų mokymo rezultatų pasiekti negali.

Vilnietė Indrė papasakojo LRT.lt redakcijai savo karčią mokymosi vairuoti patirtį. Moteris sako girdėjusi, kad žmonės skundžiasi blogais vairavimo instruktoriais, tačiau maniusi, kad taip būti negali.

„Deja, su instruktoriumi nepasisekė ir man. Labiausiai erzino tai, kad instruktorius visuomet būdavo „su kvapeliu“ ir turbūt todėl – labai nervingas ir piktas. Vieną kartą, kai aš kažką ne taip padariau, jis pareiškė su manimi daugiau nekalbėsiantis. Taip ir padarė, o grįžus į mokyklą, jis tiesiog išlipo iš automobilio, trenkė durimis ir neatsisveikinęs nuėjo. Su juo būdavo geriau nepradėti ginčytis, nes jis tik labiau susinervindavo, pradėdavo šaukti. Pirmus kartus vairuojant yra pakankamai streso, o tokios situacijos viską dar labiau apsunkina“, – nemalonia patirtimi dalijasi Indrė.

Vilnietė prisimena situacijas, kai, važiuojant gatve, pykčio nevaldantis vairavimo mokytojas skaičiuodavo lavonus. „Jis man sakydavo: „Jei dabar tu viena važiuotum, tai štai būtų vienas, du, trys, keturi... lavonai“, – pasakoja Indrė.

Vairavimo mokyklos administracijai moteris teigia nesiskundusi, kartą po keturių pamokų pati mokykla pareiškė, kad instruktorius labai užimtas, pasiūlė kitą. Indrė mielai sutiko, pamokos buvo kur kas malonesnės, tačiau jau po poros pamokų sugrįžo senasis instruktorius.

„Aš prašiau, kad man grąžintų tą, su kuriuo teko pavairuoti porą pamokų, tačiau mokykla nusprendė, kad negali to padaryti, motyvuodama tuo, kad instruktorius paskui nebežino, kiek mokinys ko išmoksta. Likusias pamokas lankiau pas nervingąjį instruktorių, nesijaučiau gerai mokanti vairuoti, o egzamino metu jis man parašė neigiamą vertinimą. Tačiau tuomet jau dirbtinai maloniu balsu siūlė papildomas pamokas, kurių aš atsisakiau“, – prisimena Indrė.

Užuot mokęs vairuoti, sėdėjo ir rūkė

Vilnietė Agnė su LRT.lt redakcija taip pat pasidalino savo mokymosi vairuoti istorija. Agnės instruktorius šaukdavo labai retai, dažniau jis tiesiog sėdėdavo šalia, rūkydavo, o po pamokos pasakydavo, kad viskas buvo blogai.

„Tikriausiai kiekvienas, kuris eina mokytis vairuoti, tikisi kokybiškų pamokų, kompetentingo, savo nervus ir emocijas sutramdančio instruktoriaus. Mano pirmasis instruktorius tikrai nebuvo toks. Stresą labiausiai keldavo jo elgesys – jis visiškai neaiškindavo, nekomentuodavo klaidų, tiesiog sėdėdavo ir rūkydavo, o pamokos pabaigoje pasakydavo, kad buvo blogai“, – patirtimi dalijasi Agnė.

Mergina teigia maniusi, kad galbūt problemiška ji, o ne instruktorius, tačiau, kai nusprendė jį pakeisti, sužinojo, kad taip jis elgdavosi ir su kitais mokiniais.

„Tą dieną, kai paprašiau pakeisti instruktorių, administratorė pasakė, jog dėl mano pirmojo instruktoriaus sulaukė daugybės nusiskundimų. Pakeitusi instruktorių pajutau, kad mokausi vairuoti, o ne tiesiog važinėju be tikslo. Jis ragindavo klausti, kas neaišku, pats komentuodavo mano veiksmus. Tačiau nepaisant to, kad galiausiai turėjau galimybę pasimokyti su normaliu instruktoriumi, nesijaučiu tvirtai, nes nemaža dalis pamokų, praleistų su prastu instruktoriumi, neleido man kokybiškai išmokti vairuoti. Planuoju kartoti visą vairavimo pamokų kursą jau kitoje mokykloje“, – kalba mergina.

Du instruktorių tipai, iš kurių naudos mažai

Pasak H. Kazakausko, vairavimo instruktoriai, kaip ir kiti pedagogai, yra labai skirtingi – vieni pikti, kiti tylūs. Tačiau iš abiejų kraštutinumų naudos – nedaug.

„Tas, kuris tyli ir nieko neveikia, nieko ir neišmoko. Šaukti taip pat nėra gerai: tuomet žmogui dar labiau nesiseks. Kartais, pravažiuodamas pro mokomuosius automobilius, matau, kaip jame sėdi mokinys, kurio tik pusė galvos matyti pro langą, o instruktorius tuo metu sėdi, rūko arba telefonu tvarkosi savo reikalus. Tada norisi sustabdyti ir pasakyti: „klausyk, asile, pasodink žmogų normaliai, o jei nemoki, nedirbk to darbo“. Jei instruktorius net nesugebėjo normaliai mokinio pasodinti, tai ką jau kalbėti apie bendravimo kultūrą“, – piktinasi H. Kazakauskas.

Pasak pašnekovo, panašu, kad kai kurie instruktoriai tiesiog stengiasi prastumti laiką. Kai kurių instruktorių, H. Kazakausko teigimu, visai nemotyvuoja mažas jų atlyginimas.

Lenktynininkas Ignas Gelžinis teigia manantis, kad visose situacijose vairavimo mokytojas turi gebėti išlaikyti šaltus nervus. Tai, jog žmogus vairavimo instruktoriumi dirba daugybę metų ir šis darbas jam jau nebekelia gerų emocijų, negali būti pasiteisinimas.

„Instruktorius turėtų būti labai ramus, šaltų nervų, suprasti, kad žmogus negimė mokėdamas vairuoti. Geras vairavimo mokytojas turėtų palaikyti net ir tą mokinį, kuriam nesiseka. Tuomet stresas sumažėtų, nes kai pradedama rėkti, stresas padidėja kelis kartus. Apie klaidas turėtų būti kalbamasi ramiai. Jei reikia, sustojus, bet jokiu būdu ne agresyviai“, – mintimis dalijasi I. Gelžinis.

Instruktoriai rengiami dėl licencijos, o ne mokėjimo mokyti

Automobilių žurnalistas, lenktynininkas bei vairavimo instruktorius A. Pakėnas teigia matantis vairavimo instruktorių negebėjimo bendrauti su mokiniais problemą. Pasak jo, Lietuvoje manoma, kad, jei žmogus moka vairuoti, jis gali būti geras instruktorius, tačiau taip tikrai nėra.

„Tikrai matau tokią problemą. Lietuvoje nelabai suprantama, kad instruktorius pirmiausiai yra pedagogas. Čia galvojama, kad, jei žmogus moka vairuoti, jis gali būti ir geras instruktorius. Tačiau svarbesnės yra žmogaus pedagoginės savybės – gebėjimas dirbti su jaunu žmogumi, išaiškinti problemą, formuoti vairavimo įgūdžius, žinoti, ką daryti, jei žmogui nesiseka. Viso to pas mus mokoma mažai, vairavimo instruktorių mokymo kursai yra daugiau formalūs, suteikiantys licenciją, o ne tas savybes, kurias tikram instruktoriui reikia turėti“, – sako A. Pakėnas.

Jo žodžiais, vairavimo instruktorių mokymuose būna mokoma pedagogikos, psichologijos, tačiau, pašnekovo manymu, per mažai. Taip, pasak A. Pakėno, yra dėl požiūrio, kad instruktorius yra tas, kuris moka vairuoti, nors iš tiesų kur kas svarbesni yra pedagoginiai gebėjimai.

Psichologė, „Lietuvos draudimo“ pykčio keliuose valdymo konsultantė Eglė Masalskienė sutinka, kad geras instruktorius turėtų būti ne tik geras vairavimo meistras, bet ir pedagogas. Jis turėtų išmanyti suaugusiųjų mokymosi ypatumus.

„Žmonės, kurie draugauja su technika, gali nelabai draugauti su žmonėmis ir atvirkščiai. Šios profesijos atstovams reikia turėti kompetencijų ir technikos valdyme, ir žmogiškųjų išteklių valdyme. Kai kurie turi tai iš prigimties, bet to galima išmokti“, – sako psichologė.

E. Masalskienės teigimu, jei žmogus susiduria su pernelyg nervingu arba atmestinai savo darbą dirbančiu vairavimo mokytoju, jis, nekaltindamas vien savęs dėl visų nesėkmių, turėtų paprašyti mokyklos pakeisti vairavimo instruktorių.