Dėl to pastarosiomis dienomis buvo prognozuota stipri geomagnetinė audra, turėjusi siekti net septynių iš dešimties balų stiprumą. Apie magnetines audras plačiau LNK papasakojo mokslininkas dr. Vidas Dobrovolskis.

„Magnetine audra vadinamas reiškinys, kai trumpam sutrikdomas Žemės magnetinis laukas, t. y. jo stiprumas šiek tiek kinta. Pokyčiai paprastai nėra dideli, nuo kelių dešimčių procentų iki gal kelių kartų ekstremaliu atveju. Tai nulemia Saulė. Kai Saulės išsviestas įkaitintų dujų, paprastai tariant, debesis atlėkęs kliudo Žemę, ima sąveikauti su Žemės magnetiniu lauku. Tai ir sukelia pokyčių, trikdžių, tai, ką vadiname magnetine audra“, – aiškino Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkas, astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskis.   

– Ar tai vyksta nuolat? Kaip dažnai vykta magnetinės audros?

– Tai nėra nuolatinis procesas, bet jis, sakykime, banguoja su Saulės aktyvumo periodu, kuris trunka maždaug vienuolika metų. Kadangi šiuo metu Saulė yra pasiekusi eilinį savo aktyvumo maksimumą, gana dažnai įvyksta žybsniai, dažni dalelių išmetimai į erdvę, todėl pastaraisiais metais labai dažnai galima girdėti pranešimų apie magnetines audras, apie kitą reiškinį – Šiaurės pašvaistes. Turbūt dar artimiausius metus du tokie įvykiai bus gana dažni.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kiek balų yra šiuo metu vykstanti magnetinė audra?

– Šiuo metu iš tikrųjų ji labai silpna. Jos pikas buvo praėjusią naktį (naktį iš trečiadienio į antradienį, – „Kauno diena“) ir jis tesiekė vieną balą penkių balų skalėje, nors buvo prognozuota žymiai stipresnė audra. Tačiau tą dalelių debesį, atlėkusį iš Saulės, kuris tą naktį kliudė Žemę, Žemės magnetinis laukas tiesiog sugebėjo nukreipti į šalį ir dėl to audra buvo žymiai silpnesnė, negu buvo laukiama. Dėl to ir nepamatėme Šiaurės pašvaisčių, nors prognozės bylojo, kad turėjome visas galimybes jas pamatyti.

– Gegužės mėnesį buvusi audra, kaip vertintumėte, stipri buvo ar palyginti nelabai?

– Ji – taip. Ji patenka į vadinamųjų ekstremalių audrų kategoriją. Tačiau mes galėjome matyti labai gražias ryškias pašvaistes. Šiuolaikinės technologijos mums leidžia labiau apsisaugoti nuo tokių audrų, ypač mums Lietuvoje galima būti ramiems, nes esame gana toli į pietus, kad tai mūsų nepaveiktų. Mes esame aukso viduriuke – gana arti Šiaurės, kad galėtume matyti pašvaistes, grožėtis jomis, nors retai, bet kartu ne taip arti, kad mūsų prietaisams ar elektros perdavimo linijoms grėstų žalingas poveikis.

– Gal galite paaiškinti, kaip susidaro Šiaurės pašvaistė?

– Tos spalvos, rausvos arba žalsvos, iš tiesų yra Žemės atmosferos švytėjimas, t. y. kai Saulės dalelės pasiekia Žemę, jos įkaitina Žemės atmosferos viršutinius sluoksnius, taigi ten esantis deguonis, azotas pradeda švytėti. Tas spalvas mes ir matome. Pašvaistė yra tiesiog oro švytėjimas.