Lietuvoje plagiatas – kasdienybė. Svetimus autorinius darbus čia vagia ir paprasti piliečiai, ir akademikai. Daugeliu atvejų pas mus autorius pats turi kovoti su intelektinių kūrinių vagimis ir pats turi ginti savo teises teismuose.

Panaudojo reklamos buklete

Klaipėdietis istorinių spaudinių leidėjas Kęstutis Demereckas jau ne vienus metus užsiima specifine leidyba.

Jis pats renka informaciją apie Klaipėdos krašto miestelius ir gyvenvietes, rašo pažintinio, kultūrinio, istorinio pobūdžio tekstus, ieško anų laikų fotografijų ar atvirukų bei leidžia knygas.

Darbas – kruopštus, reikalaujantis daug pastangų ir kompetencijos.

Tad autoriui būna labai apmaudu aptikus, kad jo tekstus be atsiklausimo ir autorystės nuorodų panaudojo kiti.
Kitaip tariant, pavagia be jokių skrupulų.

"Savo tekstų randu įvairiuose leidiniuose. Kartą plaukėme keltu iš Kylio, ten buvo padėti reklaminiai bukletai keturiomis kalbomis apie Klaipėdos kraštą. Ir skaitau aš savo tekstą apie Kintus, kuris nukopijuotas žodis į žodį nuo mano leidinio. Pasirodo, žmonės nesivargina nieko savo parašyti, paima ir nukopijuoja", – piktinosi leidėjas.

Vagiliauja už ES pinigus

Bene didžiausi vagys – įvairių kultūrinių programų "kūrėjai" už ES pinigus.

Pasirodo, dažnas atvejis, ypač rajonuose, kai, rengiant spaudai kokią nors knygą apie krašto ar miestelio istoriją, tiesiog kopijuojami jau parašyti darbai.

"Jie iš mūsų leidinių lengva ranka kopijuoja žemėlapius, iliustracijas, tekstus. Tai – pats lengviausias būdas įgyvendinti tokį "projektą", juk mažai kur tie jų opusai skelbiami, gal todėl jie tikisi, kad ir vagystės niekas nepastebės", – svarstė K.Demereckas.

Kitas klaipėdietis spaudos fotografas Vytautas Liaudanskis buvo labai nustebęs, kai savo paties darytas nuotraukas pamatė vienoje knygoje apie rajono miestelį. Ten prie jo darbų buvo užrašyta "Muziejaus archyvas".
Akademikų pokštai

K.Demereckas teigė, jog ne kartą reiškė pretenzijas dėl vagysčių.

Vieni vagišiai atsiprašydavo ir klausdavo, kuo galėtų atsilyginti, tačiau iš jų nė vienas piniginio atlygio nesiūlė. Nors baudos už plagijavimą yra nemenkos.

"Nustebau, kai vienas akademikas savo knygoje panaudojo labai gražią mano darytą nuotrauką – kompoziciją su maldaknygėmis bei žvakide – ir nenurodė jokios autorystės. Maža to, manęs net neatsiklausė, ar sutinku, kad mano darbas būtų publikuojamas. Nieko jam nesakiau, kad nenumirtų iš gėdos", – liūdnai pajuokavo K.Demereckas.

Klaipėdietis pasakojo, kad leidykla "Šviesa" neretai prašydavo panaudoti fotografijas vadovėliuose, ir autorius mielai sutikdavo.

"Atsiųsdavo sutartį, sumokėdavo 30 litų, kartais nesumokėdavo, bet atsiklausdavo. Tai yra žmogiška ir natūralu, jie nurodo autoriaus pavardę, tada nėra ko pykti. Bet kai pavagia ir tyli, tada jau – bjauru. Pavyzdžiui, mano bičiulė vienai savivaldybei padovanojo įrėmintus karpinius ir po kurio laiko pamatė, kad tos savivaldybės leidinyje yra to karpinio kopija, be jokių nuorodų apie autorystę. Vagys ir tiek", – įsitikinęs leidėjas.

Užsienyje lekia iš postų

Vakarų Europoje autoriaus teisės gerbiamos kur kas labiau nei pas mus, ten baudos už plagiatą yra labai griežtos.

"Autorius ten yra saugomas kaip reikiant. Juk ne vienas Vokietijos valdžios vyras krito iš posto, kai paaiškėjo, kad jie nuplagijavo mokslinius darbus, daktaro disertacijas. Pavyko įrodyti, kad nurašyta labai daug. O pas mus kas vyksta? Pas mus – žemas vagių lygis", – neslėpė K.Demereckas.

Nugvelbęs K.Demerecko istorinį atviruką, įkliuvo ir vienas dienraštis. Autoriui pavyko įrodyti savo tiesą ir su laikraštininkais susiderėti, kad šie už skriaudą pareklamuotų naują leidyklos knygą.

"Juk nėra sunku paklausti, ar galima panaudoti dalį teksto arba iliustraciją. Kritiniu atveju galima nurodyti, kas yra autorius, o čia paima, nurašo, kaip savo. Dar turėjau su viena profesore rimtą ginčą dėl autorystės, bet susitarėme", – teigė K.Demereckas.